Savaitės komentaras Net ir pati genialiausia kūryba neatperka sovietų valdžios šlovinimo

, Algimantas Mikelionis
Savaitės komentaras   Net ir pati genialiausia kūryba neatperka sovietų valdžios šlovinimo
Po dvejų metų Lietuvos valstybė ir jos žmonės švęs gražų jubiliejų – sukaks trisdešimt metų, kai buvo atkurta nepriklausomybė. Trys dešimtmečiai iš tiesų nemažas laiko tarpas, ir jau dabar turime kuo didžiuotis, nes būdami laisvi gerokai prisivijome šimtmečiais gerovę kūrusias laisvas Vakarų šalis. Tik keista, kad prabėgus beveik trims dešimtmečiams nuo 1990 m. Kovo 11-osios mūsų šalyje dar iki galo neišspręstos kai kurios problemos. Niekaip negalima suprasti ir sveiku protu paaiškinti, kodėl taip ilgai delsiama ir Vilniuje Tauro kalno papėdėje stūkso P. Cvirkos paminklas, o viena sostinės centre esanti mokykla vis dar vadinama S. Nėries vardu. Kažkas vis dėlto nėra tvarkoj mūsų valstybėje ir kai kurių piliečių sąmonėje, kad žmonės, išdavę laisvą ir nepriklausomą Lietuvą ir su dideliu džiaugsmu pasitikę okupacinę sovietinę valdžią, vis dar darko mūsų aikštes, gatvių ar mokyklų pavadinimus.
Kaip pavyzdį galima paimti poetę S. Nėrį. Kad ji buvo viena talentingiausių Lietuvos poečių ir įnešė didelį indėlį į mūsų literatūrą, aišku visiems ir to nereikia dar kartą ar kitą vėl aiškinti. Bet pasakius pusę tiesos, reikia likti objektyviems ir pasakyti kitą dalį tiesos, o ji daug kam neparanki, nepatogi ir nemiela. Tokias pasakėles, kad S. Nėris buvo tragiško likimo poetė, įvelta į istorinių įvykių mėsmalę, galite pasakoti vaikams iki trejų metų, o  kitų nereikia kvailinti meluojant apie „niekuo dėtą“ S. Nėrį, kaip ir kitus kairiųjų pažiūrų veikėjus, išskėstomis rankomis laukusius sovietų valdžios Lietuvoje.
Dar 1931 metais S. Nėris pradėjo bendradarbiauti su komunistuojančiu žurnalu „Trečias frontas“: „Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu.“ Jau būdama dvidešimt šešerių metų amžiaus poetė prisijungė prie kairiųjų veikėjų, kurie buvo priešiškai nusiteikę nepriklausomos ir laisvos Lietuvos valstybės atžvilgiu. Jau tada jos sąmonėje dygo komunizmo, paties žiauriausio ir daugiausiai kančių ir aukų žmonijos istorijoje pridariusio režimo, sėkla. Ji juk buvo laisvas žmogus ir galėjo rinktis. Ką gi, pasirinko Lietuvos išdavikų pusę ir drauge su kitais kairiųjų veikėjais žavėjosi Sovietų Sąjunga ir svajojo, kada gi pagaliau ir pas mus nušvis Stalino saulė. 1940 metais, kai Sovietų Sąjunga brutaliai okupavo Lietuvą, joje rado nemažą būrį gerbėjų ir pakalikų, kurie  sovietinę valdžią pasitiko su dideliu džiaugsmu ir entuziazmu. Po sufalsifikuotų „Liaudies Seimo“ rinkimų Lietuva paskelbta sovietine respublika, oficialiai „pasiprašė“ į SSRS sudėtį. Liepos 31 dieną į Maskvą išvyko S. Nėris, J. Paleckis, P. Cvirka, A. Venclova, L. Gira ir kiti veikėjai. Jiems turime būti „dėkingi“ už parvežtą Stalino saulę. Minėtų veikėjų atminimas jau seniai turėjo iškeliauti į Grūto parką o dar geriau nugriautas ir sunaikintas, bet Vilniuje stovi P. Cvirkos paminklas, o Vilniaus centre vis dar veikia S. Nėries vardu pasivadinusi gimnazija. Filosofas V. Ališauskas teigė: „Mokyklą reikėtų vadinti gero piliečio, doro, nusipelniusio šaliai, o gal ir žmonijai, vardu. Salomėja Nėris buvo banali išdavikė. Gal net pardavikė. Teisinamasi, kad vargšė moterėlė išsigando, nesuprato, ką daranti, jos nedaro nei kilnesne, nei patrauklesne.“ Lietuvoje jau seniai kalbama apie pilietinės visuomenės kūrimą, bet tai darant iš pat pradžių turim atskirti gerą nuo blogo, juodą nuo balto ir melą nuo tiesos. Turime aiškiai ir visiems laikams įvardinti, kas buvo lietuvių tautos didvyriai, o kas išdavikai. Tik be melo kalbėdami apie savo istoriją galėsime gyventi dorai ir laisvai. Dabarties ir ateities neturi temdyti iškreiptos praeities šešėliai.
Dar ir dabar S. Nėries mėgėjai, beatodairiškai garbindami šią poetę, bando išplauti jos mundurą ir juodus biografijos puslapius ir perdėtai šlovindami jos kūrybą bando uždengti negražią jos praeitį. Žmogus gali būti ir genialiausias savo srities atstovas, bet atlikti juodi darbeliai neišdildomai įsirašys į jo biografiją. Ir kaip juokingai skamba postringavimai, neva ji šlovino sovietinę valdžią ne savo noru ar kieno nors verčiama. Ne, mielieji, ji pati sąmoningai pasirinko tokį kelią. Girdžiu ne vieną balsą sakantį, kad turėjai prisitaikyti norėdamas išlikti. Bet juk kiti žmonės neparsidavė „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ ar už trisdešimt sidabrinių. Daug žmonių išliko savimi ir Lietuvą ištikus didžiausiai jos istorijoje tragedijai – sovietinei okupacijai. Patriotai ir disidentai buvo suiminėjami, tardomi, kankinami, kalinami ir žudomi. Savo kančių kryžių nešė lageriuose, katorgoje ir tremtyje. Kunigai, neišsigandę sovietinio prievartos aparato, tęsė savo veiklą. Partizanai didvyriškai kovėsi miškuose su reguliaria sovietų kariuomenę. Tuo metu, kai Lietuva buvo negailestingai kankinama ir žudoma, „lakštingala“ suokė apie neprarastą džiaugsmą ir laimę gyventi sovietinėje Lietuvoje.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.