Iš Seinų į Singapūrą — pro praviras duris

, Jūratė Sutkuvienė
Iš Seinų į Singapūrą — pro praviras duris

Seinuose vykusios anglų kalbos mokytojų iniciatyvos akimirka.

Kovo 30 dieną Seinų rotušėje vyko SETI (‘Sejny English Teacher Initiative’) (lietuviškai SAMI Seinų anglų k. mokytojų iniciatyva). Jame dalyvavo ir trijulė iš Lazdijų krašto: Lazdijų Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistė Jūratė Jasiulevičienė, Lazdijų rajono anglų k. metodinio būrelio pirmininkė ir Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos anglų k. mokytoja Rita Babarskaitė ir šias eilutes rašančioji iš Krosnos mokyklos. 
 
Universitetai  Seinų rotušėje
Labai netikėta tai, kad susitikimas vyksta rotušėje. Seinuose, kur gyvena mažiau nei šeši tūkstančiai gyventojų, yra rotušė: mūrinis neoklasikos architektūros stiliaus pastatas, kuriame šiuo metu įsikūrusios Seinų miesto ir Seinų valsčiaus vadovybės. Pasitinka mus Seinų meras Arkadiusz Adam Nowalski ir jau visai prieš prasidedant susitikimui teiraujasi, kavos ar arbatos pageidautume.
Į susitikimą, kuris vyksta kartą per mėnesį, jei atvyksta nors vienas Seinų krašto mokytojas, šįsyk atėjo dvi: Małgosia Wiśniewska ir Justyna Bober. Atvyko ir SETI sumanytojai Švietimo tyrimo institute Varšuvoje dirbanti dr. Dorota Campfield, Liverpulyje gimęs ir jau 20 metų Lenkijoje gyvenantis mokytojavimu ir vertimais besiverčiantis Patrick Fox ir dar trys jau minėtos iš Lazdijų rajono. Pasak Dorotos, ši iniciatyva sumanyta siekiant pagelbėti mokytojui, kuris jaučiasi labai vienišas, ypač tuomet, kai nesiseka. Tad šie neformalūs susitikimai, remiami Seinų mero, ir yra sugalvoti tam, kad mokytojai kalbėtųsi ir dalintųsi be jokių vertinimų, įsivertinimų ar pažymėjimų.
Keletas žodžių dėl tos pedagoginės vienatvės ir atskirties jausmo. Nustebau, kai daugiau nei prieš dešimtmetį neformalioja aplinkoje Krosnoje kalbantis su mokytojais iš pietų Švedijos buvo konstatuota, jog mokytojo profesija – vienišiaus. Maniau, kad tik man taip atrodo. Juolab, kad apie tai nėra viešai diskutuojama. O žinia, kad dėl to skauda ne tik Lietuvoje, patvirtino ne tik kolegos iš Švedijos, bet ir John Williams knyga „Stouneris“, parašyta 1965 ir ką tik išversta į lietuvių k. Tai pasakojimas apie universiteto dėstytoją, tačiau ta jo vienatvė labai jau pritinka mokytojui. Paskaitykite.
Tačiau sugrįžkime į Seinus. Justyna tądien pristatė du mokymo metodus, kuriuos taiko savo klasėse. Vienas iš jų – jigsaw (lietuviškai dėlionės), ugdantis skaitymo įgūdžius. Jis nėra naujiena mūsuose. Juolab, kad ir sukūrė jį 1971 m. socialinės psichologijos profesorius Elliot Aronson, kad sumažintų rasines įtampas Teksaso klasėse. Šiandien jis aktualus, nes galimai mažina įtampas tarp skirtingų socialinių grupių mokinių ir yra vienas iš bendradarbiavimą skatinančių metodų, nes nūdienos darbo rinkos atstovai veik viską atlieka in corpore. Juk šiandien populiarinamas ir skatinamas yra verslumas, ir tik jis: pirk, parduok ir atvirkščiai. O tuos veiksmus atlikus pasiekiamas ir Laimės žiburys. Mat, vienišių mažylių mokslinė veikla nei skatinama, nei propaguojama, nei kaip kitaip yra populiari. 
Toks laikmetis. Ir šis metodas turi būti taikomas. Nes problemų sprendimas bendradarbiaujant (PSB) yra svarbus tiek mokantis, tiek dirbant. Dokumente PISA 2015. Draft Collaborative Problem Solving Framework (lietuviškai 2015 M. PISA. Problemų sprendimas  bendradarbiaujant. Metmenų projektas) jigsaw metodas aprašytas kaip metodas, skirtas užtikrinti problemos sprendėjų tarpusavio priklausomybei. Kiekvieno grupės nario turima informacija ir gebėjimai yra skirtingi. Grupei reikia sukaupti informaciją ir pasitelkti vienas kito gebėjimus grupės tikslui pasiekti. Nė vienas komandos narys negali pasiekti grupės tikslo vienas. Vienas dykinėtojas gali kelti pavojų visos grupės tikslui. 
Kitas tądien Justynos pristatytas metodas flipped classroom (liet. atvirkštinė klasė (o aš pasakyčiau, mokymasis atvirkščiai) man buvo naujiena, nors vėliau besidomėdama radau straipsnį ir lietuvių kalba (http://www.iklase.lt/kas-yra-flipped-classroom/), kur sakoma, kad jis tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra populiarus. Žinoma, dėl to saviplaka neužsiimsiu, pasiguosiu manydama, kad geriau vėliau, negu niekad. Šio metodo esmė – namų darbai susikeičia vietomis su klasės darbais. Kaip tai vyksta? Mokytojai išsiunčia savo įrašytą, kolegos pasiskolintą ar kur kitur ir kaip kitaip gautą videopamokėlę (iki 15 min.) mokiniams ir jie namuose ar kur kitur, pvz., važiuodamas autobusu (juk veik kiekvienas šiandien turi išmanųjį), žiūri. Ir šiuo metu jie tampa mokomojo turinio savininkais: pristabdo, jei kažką užsirašyti reikia, atsisuka ir žiūri dar kartą, jei kas neaišku. Gal užsirašo keletą klausimų, kuriuos užduos mokytojui. O videomedžiagą pažiūrėsi, jei praleidai pamoką, nes buvai sporto varžybose, nes galvą sukai matematikos olimpiadoje, nes sirgai, nes buvai išvykęs.  
Tokius namų darbus atlikęs mokinys pamokoje savo žinias taiko praktiškai, nes jis jau žino ir gal net supranta. Todėl klasėje aiškina tiems, kam reikia padėti, arba tiems, kas neatliko namų darbo. Ir, žinoma, pats aiškinasi. Jis aktyvus ir atsakingas. Tuo tarpu mokytojas staiga nužengia nuo pjedestalo – nes jis daugiau nėra koks išminčius, o viso labo pagalbininkas, skatinantis tyrinėti ir dalintis. Dabar jis turi daugiau laiko individualiam darbui, jei tokio prireikia.
Tik grįžus iš Seinų savo kailiu išbandžiau tokią pamoką. Ir ką jūs manote. Taip, ne visi atliko namų darbus. Bet klasėje dirbo. Stulbino mokinių atsakomybė už savo mokymąsi. Manęs klausė tik tuomet, jei grupėje nebuvo žinančiųjų. Maža to, padėjo vieni kitiems. Stebėjau, kaip jie mokosi ir ko nesupranta. Kiekvieną atskirai. Padėti buvo labai paprasta, o po vieno mokinio ištaros: „tai viena produktyviausių pamokų“, jaučiausi kaip Kolumbas, atradęs Ameriką. 
O tąkart Seinuose bendravimo paprastumas ir stebino, ir džiugino. Atrodė, kad mes čia jau ne pirmą kartą. Regėjosi, kad ir mokymo problemos tokios pačios. Pavyzdžiui, kaip reikės mokyti tuos, nuogąstavo Patrick, kurie po Brexit į Lenkiją atgal su savo tėvais grįžta. Jie išdidūs, pasitikintys savimi ir jų anglų k. sklandesnė nei jų mokytojų, nors tegul gramatika ir kiek stringa. O kai po trumpo flipping classroom metodo lyg tarp kitko Patrick užsiminė apie tai, jog Singapūre dėstant vienam mokytojui kalbos pamoka vyksta keturiose klasės dalyse, kurių vienoje – skaitymo pratybos, kitoje – klausymo, trečioje – rašymo ir ketvirtoje – kalbėjimo, tai mane ištiko „čia ir dabar“ sindromas. Nė motais man šilčiausia pavasario diena ir jaukiai dangumi sklandantys gandrai. Dabar man – Singapūras. 
 
Singapūro švietimo platybėse
Susidomėjimas Singapūru, vieno miesto šalimi, kuri nepriklausoma tapo 1965 m., neatsitiktinis. 2015 m. PISA tyrimų duomenimis, Singapūras pirmoje vietoje visose trijose srityse: skaitymo gebėjimų, matematikos ir gamtamokslinio raštingumo. Šios šalies  ekonomikos strategija skamba kaip puikus verslo planas, o Singapūras neretai pavadinamas geriausiai pasaulyje valdoma įmone. Ir svarbiausias šios „įmonės“ valdybos pirmininkas – ministras pirmininkas  Lee Kuan Yew, šaliai vadovavęs 1959–1990 m., dažnai sakydavo, jog jo strategija yra vystyti vienintelius turimus gamtinius išteklius – žmones ir kad ekonomika apdovanoja juos už tai, ką daro jie su tuo, ką žino. 
Apie kalbų mokymą, kas man rūpi labiausiai, informacijos internete nėra daug. Bet užtat apie matematiką – į valias. Singapūro mokymo modelis sukurtas 1980, žvalgantis į kitas šalis, tarp kurių Japonija ir Kanada. Remiantis psichologais, tokiais kaip amerikietis Jerome Bruce, buvo nuspręsta, kad besimokydami žmonės praeina tris stadijas, vienoje kurių – realūs daiktai, kitoje –  paveikslėliai ir trečioje – simboliai. Singapūro elementarios matematikos programa tarsi užstrigusi pirmame lygyje, aprėpianti mažiau temų, bet užtat jas gvildenanti giliau. 
Tarsi kokiom vėliavom tom Singapūro stadijom mojuodama vienos pradinių klasių mokytojos prašiau paaiškinti, kaip su daiktais, vaizdais ir simboliais tvarkosi ji ir jos mokiniai. Atsakė, jog pagaliukus, skirtus skaičiavimui, išsitraukianti tada, kai mokinys visai nebesupranta. Mat mokymas manipuliuojant daiktais užima daug laiko, tiek jo mūsuose neturima. Ir štai jums išaiškinimas. Švietimo vertinimo OECD (lietuviškai EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) programos vadovo Andreas Schleicher teigimu, Anglijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų programos yra mylios pločio, kurių gylį tesudaro colis. Vaikus jie moko daugybės dalykų, tačiau labai paviršutiniškai. Matematikoj svarbu ne daug žinoti, bet turėti matematinį mąstymą. Svarbu žinoti ne vien tik kaip, bet ir kodėl. 
Kad vieni vaikai gabesni vieniems dalykams, o kiti – kitiems, savaime suprantama Vakaruose, bet ne Singapūre, kur stropumas vertinamas labiau nei talentas. Kembridžo mokslininko Tim Oate tvirtinimu, tai visiškai kitas požiūris, kurio imta laikytis ir Anglijos švietimo sistemoje.  Šuolis nuo gebėjimais grįsto individualizuoto mokymosi prie modelio, kur teigiama, jog vaikai gali išmokti visko, priklausomai nuo to, kaip medžiaga jiems pateikiama ir nuo jų pačių įdėtų pastangų, įvyko. Azijietišku požiūriu matematikos reikia mokyti visus iš karto nedalinant klasės į pagal gebėjimus suskirstytas mokinių grupes. Mokydamas visą klasę mokytojas greičiau pastebi mokinių sunkumus ir prireikus iš karto padeda, nelaukdamas, kol nesupratęs vaikas nustos mokytis. Galvoti, kad matematika – sunkus dalykas ir ne visiems ją išmokti, nevalia. Apie tai garsiai pasakyti būtų veik nusikaltimas.
Singapūro sėkmę švietimo sistemoje lemia ne pinigai. Apie tris procentus BVP Singapūras skiria švietimui. Palyginimui: Anglija – šešis, o Švedija – aštuonis, Lietuva – 4,7. Bet Singapūro švietimo sistema efektyvi, nes mokytojai mokykloje turi laiko tobulėti ir mokytis. Jie stebi vieni kitų pamokas, kalbasi ir mano, jog produktyviausias tobulėjimas vyksta savoj mokykloj. Kas trukdo mums, paklausite. Pasakysiu. Singapūre klasės didelės, bet jie praleidžia mažiau laiko mokydami. Priešais vaikus ten mokytojas stovi 12 valandų per savaitę, Korėjoje ir Japonijoje – apie 15, Anglijoje – maždaug 20, o Jungtinėse Amerikos Valstijose – 27. 
Ir dar. Sėkmingo mokytojo Singapūre niekas nestumia dirbti administracinio darbo, kaip dažnai nutinka kitose šalyse, jis veikiau  tampa kitų mokytojų mentoriumi arba jam leidžiam prisiliesti prie programų kūrimo. A. Schleicher teigimu, kitose švietimo sistemose geriausias mokytojas paverčiamas prastu administratoriumi.  
Grįžkime prie matematikos. Pasak matematikos mokytojo Vytauto Miežio, „<...>, Šanchajuje, Pietų Korėjoje, Honkonge, Singapūre, Japonijoje visuomenė turi labai aukštą tikėjimą mokslu, mokslo svarba – ir tėvai tą turi, ir mokytojai tą jaučia. Vaikai mokosi po 12 valandų per dieną ir, aišku, kažko išmoksta. Jų ekonomikos aukštos. Bet ar ten laimingi žmonės gyvena – nežinau“.
Ir aš nežinau.
 
Pabaigai
Smagu, kad kaimyninių šalių merų: Lazdijų rajono savivaldybės Artūro Margelio ir Seinų Arkadiusz Adam Nowalski, bendradarbiavimo rezultatas – ir ką tik aprašytas anglų k. mokytojų susitikimas Seinuose. Ačiū ir už susitikimą, ir už suteiktą galimybę ten nuvykti.
Kiek ankstėliau atvykusios į Seinus aplankėme matematiką, poetą, Seinų vyskupą Antaną Baranauską (čia apie paminklą kalbu) ir pro praviras duris įsmukusios į Švč. Mergelės Marijos baziliką savo vizitu pagerbėme jį, palaidotą koplyčios kriptoje. Išeinant Jūratė Jasiulevičienė klustelėjo: „Kažin kodėl Lietuvoje bažnyčios būna užrakintos?“ Tikrai, gal žinote, kodėl?

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:&gt;):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.