Vasario 16-oji: kodėl ji svarbi mano gyvenime?

, Sigita Vaitkevičė
Vasario 16-oji: kodėl ji svarbi mano gyvenime?
Ruošdamiesi savo Valstybės 100-ajam gimtadieniui, su mintimi apie šią datą, apie tai, kaip gražiau, prasmingiau, iškilmingiau ją paminėti, ryte keldavomės ir vakare guldavomės. Užplūdo tarsi koks atsakomybės jausmas, kad tokia iškili data atėjo būtent tuomet, kai gyvename, dirbame ir už Valstybės tvirtumą esame atsakingi mes. 
Savo mintimis apie šią šventę bei jos šventimą dalijamės socialiniuose tinkluose, darbo ir draugų kolektyvuose, šeimose. Vasario 16-ąją jau 27-eri metai paminime drąsiai, atvirai. Tačiau taip buvo ne visuomet. Vyresnioji Lietuvos karta prisimena, kad Vasario 16-oji – nepriklausomos Lietuvos valstybės gimtadienis – kažkada į jų gyvenimus atėjo paslapčia, pašnibždomis, labai atsargiai. Gal dėl to jis buvo dar didingesnis, svarbesnis, ypatingesnis. Ypač dėl to, kad buvo siejamas su svajone kada nors tikrai, o ne svajonėse gyventi laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje daugelis niekada nebuvo gyvenę, nes buvo gimę sovietmečiu. 
Ką Vasario 16-oji mums reiškia šiandien, kokių vilčių teikia, kokius apmąstymus sukelia? Šį klausimą „Dzūkų žinios“ uždavė keletui visiems pažįstamų Lazdijų krašto žmonių – rajono savivaldybės merui Artūrui Margeliui, menininkui, visuomenininkui veisiejiečiui Vytautui Žukauskui, žurnalistui ir poetui Kęstui Sukackui. 
 
Artūras Margelis, rajono savivaldybės meras, Sąjūdžio Lazdijuose dalyvis: 
„Apie Vasario 16-ąją namuose mes, vaikai, girdėjome nuo ankstyvos vaikystės. Kadangi tėvai gyveno kartu su mano seneliais, tėvo tėvais, kurių atmintis siekė dar tolesnius Lietuvos nepriklausomybės laikus, todėl tais prisiminimais buvo dalijamasi labai dažnai. Niekas namuose pašnibždomis nekalbėjo, nes tėvas buvo tokio būdo ir savo nuomonę reiškė labai atvirai. Jis mūsų su broliu į jokias jaunimo organizacijas neleido – nebuvom nei spaliukai, nei pionieriai, nei komjaunuoliai. Namuose su kaimynais per radiją klausydavo „Amerikos balso“ žinias, vėliau visi jas aptarinėdavo. Jaunystėje su draugais Vasario 16-osios nešventėme – jautėme tomis dienomis padidintą saugumiečių dėmesį, žinojome, jog jie seka, jog kiekviename kaime turi agentų. Tačiau kad yra tokia diena, žinojome. Laukėme kartu su tėvais, kada ji sugrįš. Ji sugrįžo Kovo 11-ąją 1990 metais. Žinoma, buvo daug džiaugsmo. Nekilo net abejonių, iškart šeimoje nutarėme, jog reikia grįžti prie žemės nuosavybės, prie ūkininkavimo. Atsiėmėme žemę. Pasijautėme laisvi galėdami spręsti, kaip kurti, kaip gyventi. 
Vasario 16-oji reiškia ir laisvę judėti, keliauti, migruoti, apsistoti, kur norisi. Tačiau visuomet sakau, jog labai svarbu yra pakeliavus sugrįžti, apsistoti ir kurti savame krašte, nes šiuolaikinės technologijos leidžia prekiauti, teikti paslaugas iš bet kurios vietos. Taigi, darbo vietą galima susikuri Tėvynėje, o iš čia pasiekti visą pasaulį, nes dirbdamas čia kuri gerovę visiems Lietuvos žmonėms. 
Ko labiausiai palinkėčiau savo krašto žmonėms šios didingos šventės proga? Svarbiausia – išsaugoti valstybingumą, kad ateinančios kartos galėtų švęsti Valstybės 200 metų ir 300 metų jubiliejus. Dėl to turime būti išmintingi ir gudrūs. Stiprūs savo dvasia. Linkiu, kad kuo greičiau iš mūsų tarpo išnyktų tarpusavio pyktis, priešprieša, kad išmoktumėm džiaugtis vienas kito pasiekimais, savo kaimynų laime ir gerove. Linkiu, kad neliktų pavydo, kuris viską griauna ir nieko nesukuria. Linkiu pagaliau pamatyti ir išmokti vertinti, kiek pas mus gerų dalykų – turime mokėti apie tai kalbėti garsiai ir drąsiai, visam pasauliui, kaip tai daro, pavyzdžiui, estai. Linkiu mylėti savo Tėvynę ne žodžiais, suprasti, kad Tėvynė – ne kažkas abstraktaus, o visi mes, čia gyvenantys, todėl turime jausti vienas kitam kuo šilčiausius jausmus. Tik susitelkę mes galime stiprinti savo Valstybę ir padėti jai tapti geriausia pasaulyje.“ 
 
Paveikslėlio peržiūraVytautas Žukauskas, menininkas, visuomenininkas, Veisiejų seniūnijos gyventojas:
„Vasario 16-ąją švenčiu nuo ankstyvos jaunystės, nuo devintos klasės. Gimiau ir augau Šiauliuose. Vasario 16 dieną mano tėvų namuose mes su draugais ir susirinkdavome. Iš kur sužinojome apie šią datą? Man tėvelis yra sakęs, nors labai atsargiai. Jis mėgo pakalbėti apie istoriją... Vienas bendraklasis turėjo dar prieškariu išleistą Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, kurios ištraukas šių vakarėlių metu pacituodavo. Taigi apie laisvą Lietuvą supratimą turėjome tik pagal Šapoką – labai gražų, romantišką supratimą kaip apie labai didelę, galingą, teisingą valstybę. Tų susiėjimų metu tyliai padainuodavome, pavakarieniaudavome. Tėvelis mus vis ramindavo, kad tyliau visa tai darytumėm, tačiau iš namų nevijo, leido susieiti. Tai buvo apie 1968–1969 metus, kai apie laisvę galėjome tik svajoti. Vėliau, jau sovietinėje armijoje tarnaudamas, švenčiau vienas – tai buvo daugiau šventė širdyje. Metams bėgant meilė savo valstybei, Lietuvai keitėsi. Dabar, kai jau tiek metų praleidau Veisiejų krašte, meilė jam tapo besąlygiška. Myliu šį kraštą kaip mama myli vaiką. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kiek tokiuose Lietuvos pakraščiuose kaip Veisiejai gyvena šviesių, gražių savo siela žmonių... O galvoju apie platesnę Lietuvą, ten, link Vilniaus, viskas darosi tarsi padūmavę – ne taip aišku, konkretu, gražu kaip čia, Veisiejuose. Ten man ne viskas patinka. Pavyzdžiui, nepatinka, kad po Nepriklausomybės atkūrimo į šoną buvo pastumti buvę Sąjūdžio lyderiai, meno ir mokslo intelektualai, o atėjo žmonės, kuriems politika tapo verslu. Nepatinka Vilniaus – kultūros sostinės projekto bei Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje baigtis, kai tokius svarbius Lietuvai projektus nulėmė neatsakingo, supratimo apie kultūrą neturinčio ir niekuo neįsipareigojančio jaunimo balsai. Nepatinka, kad žmonės, ypač jaunimas, vis mažiau galvoja apie tai, kaip uždirbti pinigus, o vis dažniau – kaip juos įsisavinti vykdant įvairius neaiškius projektus. Man nepatinka, kai žmonėms prieš valstybines šventes, o šiemet prieš Valstybės 100-metį ypač primenama, vos ne prievarta brukama mintis, kad jie turi išsikelti trispalvę. Manau, kad ta idėja turi kilti iš žmogaus vidaus, iš širdies, o ne pareigos. Tada, apie 1960-uosius, klasės mergaitės apyrankėles iš trijų spalvų siūlų nunerdavo, jomis puošdavomės. Tačiau jautėme tam būtinybę, poreikį... Labai patiko aktoriaus Rolando Kazlo socialiniuose tinkluose išsakyta mintis, jog į Lietuvą reikia žiūrėti kaip į sergančią mamą. Tačiau manęs vis neapleidžia mintis, jei ji serga, kas dėl to kaltas, kokie virusai? 
Menu sovietinius laikus – kokie buvome vieningi būdami net svečiuose kraštuose. Pamenu, Jerevane parduotuvėje išgirdau lietuviškai šnekant, tai bėgau pas tuos žmones pasisveikinti, prisistatyti. Buvo džiaugsmo, kad lietuvį net taip toli nuo namų gali susitikti. O dabar visi iki skausmo partiniai ir dėl to susiskaldę. Kartais atrodo – iki gyvos galvos, tarsi mūsų nevienytų viena Tėvynė, viena kalba.
Be abejo, Vasario 16-oji yra didelė šventė. Ji ypatinga, svarbi, tačiau ir verčianti mus susimąstyti apie kai kuriuos dalykus.“ 
 
Paveikslėlio peržiūraKęstas Sukackas, žurnalistas, poetas, Sąjūdžio Lazdijuose dalyvis, 2017 m. nominuotas Vasario 16-osios apdovanojimu už nuopelnus Lazdijų kraštui ir valstybei: 
„Kai pernai per Vasario 16-ąją gavau apdovanojimą už nuopelnus Lazdijų kraštui ir valstybei, to labai nesureikšminau. Manau, jog visi, kurie dirbo Sąjūdyje ar buvo susiję spauda, rašymu, o tai reiškia, turėjo galimybę žmonėms aiškinti Nepriklausomybės ir šalies Laisvės svarbą, darė tą patį, ką dariau ir aš. 
Apie Vasario 16-ąją nuo mokyklos laikų žinojau – seneliai namuose apie tai kalbėjo, tėvai, giminės. Mano krikšto tėvas, tėvo brolis Alfonsas Sukackas buvo drąsus žmogus ir kovotojas už Lietuvos laisvę visą gyvenimą. Jo pavardė yra įrašyta ne vienoje Lazdijų krašto istorijos knygoje, juo buvo susidomėjęs ir KGB, laimei, be didesnių pasekmių. Kad Lietuva bus laisva, ši mintis iš jo ir iš mano tėvo lūpų dažnai sklandė mūsų namuose. Todėl ir aš, dar besimokydamas Prienų internatinėje mokykloje, kurioje mokiausi dėl ligos, su draugais jau švęsdavome Vasario 16-ąją. Mokykloje net Lietuvos himną esame giedoję. Vienas draugų jį mokėjo skambinti gitara, o mes giedodavome. Po vieno tokio „pagiedojimo“ atsidūrėme mokyklos direktoriaus kabinete. Kaip dabar atrodo, mus galėjo įskųsti naktinė bendrabučio auklėtoja Monika... Tačiau bausmių nebuvo, apsiėjome tik išklausę ideologinį direktoriaus pamokslą apie tai, kad tai yra smetoninės Lietuvos himnas, kad nedera jo giedoti ir t. t. 
Kai paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę 1990 metais kovo 11-ąją, gulėjau ligoninėje, buvo stipriai sustreikavusi sveikata. Tačiau tai nereiškė, jog ši diena man nebuvo svarbi. Tik pradėjęs dirbti „Dzūkų žinių“ redakcijoje įsijungiau į aktyvią veiklą. Bendravome su sąjūdiečiu a. a. Stasiu Klimavičiumi, kuris man daug įtakos turėjo.
Man Vasario 16-oji – ne šeimos šventė. Nors ir namuose su žmonos tėvais susėdame ta proga prie stalo. Man ją norisi švęsti bendruomenėje, su savo krašto žmonėmis, nes taip švenčiama ši diena atrodo dar didingesnė, svarbesnė.“

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.