Viename Lazdijų savaitraštyje praeitą savaitę pasirodė užsakomasis straipsnis, kuriame puikuojasi penkių kandidatų į Lazdijų rajono savivaldybės mero postą, nuotraukos. Kas gi gali būti bendro tarp mūsų rajono socdemų, konservatorių, „Tvarkos ir teisingumo“, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Centro partijos atstovų? Pasirodo, keturių kandidatų vyrų kompanija, papuošta itin žavios moteriškosios lyties atstovės, pareiškė esantys prieš baimės kurstymą ir valdžios savivalę. Suprask, artėjant savivaldybės tarybos ir mero rinkimams klasių kova, anot klasiko, stiprėja.
Taigi į vieną kompaniją ėmė ir susibūrė socialdemokratų kandidatas į merus S. Petrauskas, konservatorių kandidatas A. Klėjus, „Tvarkos ir teisingumo“ kandidatas į merus A. Žymančius, Centro partijos kandidatas J. Matulevičius bei Valstiečių ir žaliųjų kandidatė į Lazdijų mero postą A. Miškinienė. Pasirodo, anot šios kompanijos, Lazdijų rajone dedasi baisūs dalykai, o patys paprasti žmonės tiek metų buvo akli ir kurti bei to nežinojo ir klajojo patamsiuose! Bet galiausiai mums visiems be galo pasisekė ir šių penkių išminčių dėka buvo apšviestos akys. Jie ragina žmones nustoti bijoti ir sukilti prieš valdžią, kuri, pagal juos, engia žmones ir netgi pasako iki šiol niekam negirdėtą tiesą, kad valdžia turi tarnauti žmogui. Nejaugi?! O mes galvojome…
Tik reikėtų atidžiau pažvelgti į šią kompaniją, o ypač į kai kurių iš jų praeitį ir gerai pagalvoti, ar tik jų dabartiniai žodžiai gerokai neprasilenkia su jų darytais darbais. Tad siūlau sugrįžti beveik dvidešimt metų atgal į pačią dvidešimt pirmojo amžiaus pradžią. Taigi, vienas iš dabartinio susibūrusio penketuko yra kandidatas į merus, Lietuvos centro partijos atstovas J. Matulevičius. Buvo karštas 2000-ųjų pavasaris, kai jis tapo Lazdijų rajono meru. J. Matulevičiaus mero kadencijos pradžioje Lazdijų rajono savivaldybėje tarp darbuotojų įsivyravo nemenka baimė ir įtampa. J. Matulevičius tik atėjęs į mero postą visus paragino „grįžti prie tvarkos“, valdininkams prigrasino švariai skustis ir gražiai rengtis, lyg jie būtų kažkokie nieko gyvenime nematę piemenys ir vaikščiotų su vyžomis ir skarmalais. Kiekvieną mielą darbo dieną ryte buvo rengiami skyrių vedėjų pasitarimai, o norintis iš savivaldybės kur nors trumpam išeiti darbuotojas turėjo tai pranešti pačiam J. Matulevičiui, kurį itin atidžiai prižiūrėjo antroji jo dalis – R. Apanavičius. Turbūt nei prie vieno mero nebuvo savivaldybėje atleista tiek žmonių. Šaunusis raitelis Jonas itin smagiai pasidarbavo atleisdamas seniūnus: iš darbo išvijo visus, tik vieną paliko, kaip sakoma, dėl kvapo. Teko girdėti, kad to Jonas nuoširdžiai gailisi. Tiesa, gailisi ne tų tuzino atleistų, o kad neatleido to vieno. To meto padėtį savivaldybėje itin gerai apibūdino šviesaus atminimo S. Klimavičius. Vykstančius procesus jis pavadino kariniu komunizmu.
Dabar prisiminkime jau ne tokią tolimą praeitį. Tik tuos laikus, kai Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriumi pora metų dirbo konservatorių partijos kandidatas į Lazdijų rajono merus. Kaip jis apskritai gali kalbėti apie kažkokį baimės kurstymą, jeigu užimdamas anksčiau minėtas pareigas, savo santykius su pavaldiniais parėmė tvyrančia baime. Vargu, ar tarp valdininkų ir savivaldybės darbuotojų kada nors labiau buvo bijoma savo vadovo. Apie pakeltą toną ar psichologinį spaudimą bei silpnosios lyties atstovių ašaras net gėda priminti. Kas netikite, paklauskite savivaldybės darbuotojų, nes jie puikiai prisimena šį laikotarpį. Tik labai keista, kad atsirado tikinčiųjų dabartine minėto žmogaus šypsena ir taktiškumu. Visi prisimena, kaip jis menkiausia proga ujo vieną seniūnę, kurios atmintis pasirodė labai trumpa.
Tad ar galima dabar tikėti tokių žmonių raginimu kovoti su baimės kurstymu ir valdžios savivale? Tokie tipai, tik patekę į valdžią, nusiims besišypsančias kaukes ir parodys aštrius dantis. Jie juk labai moka apsimesti vargšėmis mušamomis avelėmis, bet po jų kailiu pasislėpę pikti vilkai.
Kiti du likę kandidatai į rajono merus yra dabartinės Lazdijų rajono tarybos nariai, o moteriškosios lyties atstovė viceministrės postą Vilniuje norėtų iškeisti į merės kėdę. Tad jų prisijungimą prie minėto dvejeto galima įvertinti kaip siekį eilinį kartą priminti apie save.
Dar vienas labai svarbus dalykas. Kyla rimtas klausimas: kaip į vieną kompaniją galėjo susiburti konservatorių, „žaliųjų valstiečių“ ir socdemų partijų atstovai? Juk Seime nėra aršesnių priešininkų kaip konservatoriai ir „žalieji valstiečiai“, o pirmųjų pirmininkas G. Landsbergis kaip katė su pele pjaunasi su mylimu valstiečių vadu R. Karbauskiu. Pastarasis politikas negali pakęsti ir socdemų, kuriuos paniekinamai vadina konservatorių satelitais. Kas išeina? Penkių Lazdijų rajono politikų kompanijos sudarymas tėra pigus reklaminis triukas, siekiant apmulkinti rinkėjus, o kalbos apie rajone tvyrančią baimę ir valdžios savivalę – žmonių gąsdinimas nesamais dalykais.