Man visuomet be galo įdomu su žmonėmis pasišnekėti apie tai, kokias knygas jie skaito ir filmus žiūri. Ir pats esu knygų ir filmų bei amerikietiškų serialų mėgėjas, tad stengiuosi neįkyriai su pašnekovais pasidalinti savo kukliomis įžvalgomis. Tų knygų perskaityta ir filmų pažiūrėta per beveik penkias dešimtis gyvenimo metų juk ne tiek jau ir mažai. Tad kartais imu ir susimąstau, kas mano tie patys patys, kuriuos išskirčiau iš visos krūvos. Mano mėgstamiausių rašytojų penketuke yra genialus rusų rašytojas M. Bulgakovas. Turbūt niekas neabejoja, kad jo geriausias ir didingiausias kūrinys yra romanas „Meistras ir Margarita“. Rusai pastatė ir puikų serialą tuo pačiu pavadinimu. Vis dėlto man labiausiai patiko M. Bulgakovo kūrinys „Šuns širdis“. Iš filmų labiausiai patinka rusų kino juosta pagal pastarąjį pavadinimą, kadangi esu užkietėjęs antikomunistas. „Šuns širdyje“ velniškai taikliai vaizduojamas socializmo idiotizmas ir šaipymasis iš jo beprasmybės ir absurdų man paliko itin stiprų įspūdį.
Pasaulio istorijoje buvo įvairiausių įvykių, karų ir tragedijų. Vis dėlto pati didžiausia nelaimė žmonijos istorijoje buvo socializmas, kuris pasiglemžė šimtus milijonų aukų. Jeigu vis kalbama apie pragarą, kuris laukia nusidėjėlių po mirties, tai pragaras žemėje jau buvo ir yra tose šalyse, kurios gyveno arba vis dar gyvena (tiksliau pasakius, vargsta) socializmo sąlygomis.
Šiandien didesnį dėmesį skirsime tolimajai ir egzotiškajai Venesuelai, apie kurią dainuoja smagių vyrukų muzikos grupė „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. Venesuela yra Pietų Amerikos šiaurėje, joje puikus klimatas, geros sąlygos auginti egzotiškus vaisius ir daržoves, šalis itin turtinga nafta. Atrodo, kad yra visos sąlygos gyventi ir klestėti, bet viską gadina viena smulkmena, kuri visam pasauliui neša didžiausią skausmą ir neviltį – socialistinė santvarka, o šaliai vadovauja, švelniai pasakius, kuoktelėjęs jos prezidentas N. Maduro. Jeigu Venesuela gyventų kapitalizmo ir laisvos rinkos sąlygomis, galima net neabejoti, kad ji klestėte klestėtų. Deja, deja, prakeiktas ir sumautas socializmas įstūmė šalį į pačią didžiausią įmanomą ekonominę ir socialinę krizę. Šalyje trūksta elementariausių pirmos būtinybės prekių. Svarbiausias yra maisto trūkumas – gatvėse matyti daugybė sulysusių ir suvargusių žmonių. Taip pat trūksta vaistų ir kitų ne tik pačių būtiniausių elementariam žmogaus gyvenimui reikalingų prekių.
Žmonės atsidūrė iš tiesų nepavydėtinoje ir apgailėtinoje padėtyje. Iš Venesuelos jau emigravo milijonai žmonių, dar keli milijonai pasiruošę tai padaryti. Pirmiausia vykstama į kaimyninę Kolumbiją, kurioje nevyrauja nelemtas socializmas ir žmonės gali padoriai gyventi. Kaimyninėje šalyje venesueliečiai gali bent padoriai pavalgyti, nusipirkti vaistų ir kitų prekių, kurių socializmo sukurtame „rojuje“ paprasčiausiai nėra likę net kvapo.
Vienintelė Venesuelos viltis – dabartinės šalies opozicijos lyderis J. Guaido. Šis jaunas politikas kovoja už šalies laisvę ir nepriklausomybę nuo socializmo jungo. Valdžią savo rankose vis dar laiko diktatorius N. Maduro, kuriam paklūsta kariuomenė. Kaip ir visi diktatoriai, neteisėtai laimėjęs rinkimus jis dėl savo šalies bėdų kaltina JAV ir visas demokratines laisvojo pasaulio jėgas. Užsienis jau seniai pasiruošęs Venesuelai suteikti labai gausią humanitarinę pagalbą, bet to neleidžia padaryti diktatoriui pavaldi kariuomenė. Diktatoriui, besimaudančiam turtuose ir prabangoje, visai nerūpi, kad paprasti žmonės gyvena pasibaisėtinomis sąlygomis. Venesuelos prezidentas N. Maduro gyvena kaip nusikaltėlių vadeiva kalėjime. Jis šioje įstaigoje gyvena geriau nei laisvėje ir turi absoliučią valdžią, kiti kalėjimo gyventojai yra engiami ir gyvena visiškame nepritekliuje, terorizuojami vadeivos gaujos narių. Tad N. Maduro nenori užsienio humanitarinės pagalbos, nes sumenks jo valdžia ir autoritetas. Bet visiems diktatoriams ir jų neribotai valdžiai ateis krachas. Juk eiliniams kaliniams vieną kartą baigsis kantrybė, ir jie nušluos gaujos vadeivą ir jo parankinius.
Socializmo kūrimas visuomet prasideda kalbomis apie visuotinę laisvę, laimę ir lygybę, pažadais atimti iš turtingųjų jų nuosavybę ir išdalinti neturtingiems. Bet kai tik šalis suserga socializmo vėžiu, galima neabejoti, kad ji tuo pat metu pasmerkiama nelaimėms, bėdoms ir krachui. Visos socialistinės šalys sulaukė panašaus liūdno likimo. Kas vis dar turi iliuzijų apie socializmo gėrį ir gyvena jo sąlygomis, pasmerktas greitam žlugimui. Venesuelietiškas socializmas irgi sulauks galo. Tuomet visi N. Maduro režimo nusikaltimai iškils į dienos šviesą, nes kol kas matoma tik ledkalnio viršūnė.
Savo nepriklausomybės aušroje Lietuva ekonomiškai nebuvo pranašesnė už Venesuelą. Pastaroji šalis gyvendama socializmo sąlygomis greitai ritosi ekonomiškai žemyn, o mes, tapę laisvi ir nepriklausomi, suklestėjus rinkos ekonomikai stipriai žengėme į priekį visomis prasmėmis. Net baisu pagalvoti, kas būtų buvę, jeigu būtume nepabėgę iš raudonojo lagerio. Nors vis dar imame ir paniurname dėl prasto gyvenimo, prisiminkime sovietinių ir dabartinių parduotuvių lentynas ir prekių gausą. Paprasčiausiai nemokame džiaugtis tuo, ką turime ir kartu pasiekėme.