Jau antrus metus Grabauką piešia dailininkai iš Lietuvos ir užsienio

Dineta Babarskienė

Visą savaitę sodyboje „Audros vienkiemis“ šurmuliavo menininkai, mat čia vyko tapybos darbų pleneras „Žaliuojanti Grabauka“, kurį organizavo Krosnos bendruomenė kartu su dailininku, šio krašto patriotu Juozu Gecevičiumi.
„Džiaugiuosi, kad prieš kokius trejus metus sutikau Audrą, kuri ir pakvietė dailininkus atvykti į jos sodybą“, – pasakojo dailininkas Juozas Gecevičius. Jis gailisi tik vieno, kodėl tokie plenerai nepradėti rengti prieš 20 metų. Tačiau šiandien reikia pasidžiaugti, jog jau antrus metus čia, Grabaukoje, vyksta, galima sakyti, tarptautinis tapybos pleneras, mat į Grabauką atvyksta dailininkas ir iš Ukrainos – jam itin čia patinka. O ir meno gerbėjų mūsų krašte nestinga.
Parodos atidarymas sutraukė stebėtinai daug žmonių. Sodybos pastatų sienos nukabinėtos paveikslais, dailininkai atsakinėjo į dominančius klausimus, pasakojo apie save ir savo kūrybą. Visa sodyba pasipuošė darbais, į kuriuos žvilgtelėjęs imi galvoti, kad vaizdai paveiksluose kažkur matyti. „Taigi čia Grabauka“, – šūkčiojo šypsodamiesi dailininkai. Tad nenuostabu, kad tą pavakarę skambėjo Krosnos bendruomenės ansamblio „Kalniškėlė“ (vadovė Audra Kimbirauskienė) dainos tėviškei, gimtinei, Tėvynei, Lietuvai.
O ir menininkų į Grabauką susirinko išties nemenkas būrys. Tad žaliuojanti Grabauka vasaros pradžioje – jų darbuose. „Ne visus darbus nupiešėme čia, kitus atsivežėme. Negalvokite, kad čia mes tiek pripaišėme, bet ir netinginiavome“, – sakė žinomas dailininkas Romualdas Radzevičius. Jis prisipažino, jog širdį kasdien glostė sodybos šeimininkės Audros ir Grabaukos „labas rytas“, o ir „labas vakaras“ nepamiršo pasakyti. Romualdo Radzevičiaus darbai, ir originalai, ir reprodukcijos, itin domino meno žinovus. Susirinkusieji itin atidžiai ir pasimėgaudami apžiūrėjo dailininkų darbus, gimusius čia, Grabaukoje, šie buvo įdomiausi, mat kiekvienas menininkas šį žalią kaimelį matė kitaip: kaip matė, taip ir nutapė. Nijolė Jurgelionienė išvažiavo iš Grabaukos
tikėdamasi, kad ne paskutinį kartą čia lankosi. Rimantas Inokaitis, nors keramikas, tačiau ir tapo, tuoj bus surengta jo paroda ir Alytuje. Jis – savas, šio krašto žmogus, tad, anot jo paties, net dūšia atsigavo čia apsilankius. Irina Panaskova, mane lydėjusi ir pakomentavusi savo ir kolegų darbus, sakėsi, jog jai dirbti labiausiai sekasi vakare. Ji jau antri metai čia, tad su savo kolegomis Grabaukoje susitikusi jau antrą kartą. Grabauką ji įsimylėjo. „Tačiau iš pradžių šį pavadinimą buvo sunku ir įsiminti, ir ištarti“, – šypsodamasi prisipažino ji. Margarita Čepukienė ne tik dailininkė, ji – restauratorė. Tad ponia Audra Kimbirauskienė ją įkalbinusi restauruoti vieną Krosnos bažnyčios vėliavą. „Norėčiau neblogai padaryti, jeigu pavyks“, – pažadėjo ji krosniškiams. Anatolijus Ščiogolevas sakėsi, jog jo specialybė – konstruktorius inžinierius, tad ir paveiksluose jam turi būti viskas ganėtinai tiesu. „Toks jau aš“, – prisipažino jis. Su Ojaru Mašidlausku neteko pabendrauti, mat jis nutapęs 4 darbus turėjo išskubėti į namus. Jo darbai išties įspūdingi, akį traukė. Romas Žmuidzinavičius sodybos šeimininkės Audros norą išpildė, piešė paveikslus į jos gražiuosius rėmelius. Dailininko Juozo Gecevičiaus darbai išsiskyrė, jie nutapyti puantilizmo stiliumi. Volodymyr Kravchuk iš Ukrainos, Baranivkos, sukūrė darbą „Madona Grabauka“. Volodymyr jau antri metai Grabaukoje. Jo ikonos tapytos ant iš cerkvių parsineštų nereikalingų lentų, dar gerų, nesupuvusių medienos gabalų, tad, anot paties menininko, šie darbai šventi, daug maldų girdėję, tiesiog „prisigėrę“ šventumo. Iš Lazdijų atvežti ir kiti ten eksponuoti jo darbai. „Ačiū Grabauka, ačiū Audra“, – lietuviškai kalbėjo ukrainietis. Ponia Audra išdavė, kad dailininkai Volodymyr‘ui sudarė 50 lietuviškų žodžių žodynėlį, kad išmoktų. „Gal mane kas įdukrintų“, – juokavo pats dailininkas, mat jis pamilo šį kraštą.
O man buvo smalsu, ar garbusis dailininkas Juozas Gecevičius susirinkusių dailininkų nepamokąs tapyti? „Tikrai ne. Čia jau visi mokantys“, – juokavo dailininkai. Ir kaip jiems sekėsi sutarti visą savaitę, nesusipykti? „Kiekvienas turime savo kambarius ir gyvename. Kas mėgsta naktį dirbti, galėjo tai daryti, kambarys buvo parinktas tokioje vietoje, kad kitiems netrukdytų ilsėtis“, – neslėpė savo buities dailininkai. Gamtos apsupty gulti ir keltis jiems buvo išties malonumas, net dirbti sekėsi geriau. O kaip įkvėpimas? „Atėjo, jei ne iškart, tai bedirbant tikrai“, – prisipažino Irina Panaskova, kuri ne tik tapo, bet dar ir dizainere darbuojasi.
Dailininkai visą savaitę ne tik darbavosi, bet ir keliavo, susipažino su Lazdijų kraštu, dainų klausėsi, o ir patys dainavo, specialiai jiems surengtame dainų vakare, vakarojo, juk Grabaukos saulėlydžiai įstabūs, ir net pirtininkas Rimantas Silkė buvo atvykęs, tad lepintasi ir pirties malonumais. Ne veltui ir parodos atidarymo proga jis dailininkui Juozui Gecevičiui vantą iš jo tėviškės šakelių dovanojęs, mat garsusis dailininkas kilęs iš šio krašto. „Man smagu savo kolegoms dailininkams savo kraštą parodyti“, – sakė jis glausdamas vantą prie širdies ir tuoj suskubo klausti, ką gi jam vanoti teksią šita vanta. Dailininkas su grauduliu balse prisipažino, jog tai kraštas, kuris visada bus arčiausiai širdies, kitaip ir būti negali.
Įteikti sertifikatai, jog dailininkai ne šiaip sau laiką leido, o tikrai darbavosi plenere Grabaukoje. „Kad žmonos žinotų, kur buvote“, – juokavo sodybos šeimininkė, Krosnos miestelio bendruomenės komiteto pirmininkė Audra Kimbirauskienė. O dailininkas Juozas Gecevičius dargi keramikos lėkštę su saldainiais šeimininkei Audra Kimbirauskienei įteikęs už namų šilumą, svetingumą.
Parodos atidaryme dalyvavo ir tarybos narys, buvęs rajono meras Artūras Margelis, tačiau šįkart jis jokių kalbų nesakė, tiesiog apžiūrėjo parodą, pakalbino žmones. Paveikslai jau nutapyti, paroda atidaryta, dailininkai jau išvyks į namus. „Lauksime kitų metų, tikimės, jog mus vėl čia sukvies. Juk čia tokia graži gamta: vandens telkinukai, kalniukai, miškeliai, o dar kai oras geras. Ir pailsėjome, ir padirbėjome“, – užsisvajojusi kalbėjo Irina Panaskova. Šįkart jie jau nesakė sudie Grabaukai. „Iki pasimatymo kitais metais“, – sakė dailininkai jau prie gausaus vaišių stalo dar pasišnekučiuodami su kolegomis ir meno gerbėjais.
O Grabauka žaliuoja ne tik paveiksluose. Kalneliai, kloniai, išsibarstę miškeliai, tvenkiniai su žydinčiomis įvairiaspalvėmis lelijomis, vingiuoti kaimo keliukai, sodybų medžiai, senieji pastatai mena gilią praeitį ir paukščiai, užliūliuojantys nesibaigiančiomis savo trelėmis, – visa tai prieš akis, tik apsidairyk, pastebėk, įsiklausyk, pasidžiauk. Žinoma, visa tai liks ir dailininkų kūriniuose kažkam primindami, jog čia vaikščiota, bėgiota, dirbta ir svajota mažame kaimelyje – Grabaukoje.