Aidas Kelionis
1977 metais man tebuvo šešeri, bet atmintyje gerai išlikusi diena, kai į mūsų miestelio parduotuvę pirmą kartą atvežė kramtomosios gumos. Žinoma, ne skaniosios ir išsvajotos užsienietiškos iš išsivysčiusių Vakarų šalių, o lietuviškos gamybos ir dviejų rūšių – apelsininės ir mėtinės. Nuėję su draugu į taip vadinamą „gastronomą“ nusipirkome kelis gabalėlius, kurie buvo maždaug tuometinių irisų dydžio. Vienas gumos gabalėlis kainavo penkiolika kapeikų. Mums lietuviška guma gal būtų visai skani, bet jau buvome ragavę užsienietiškos, tad mūsiškės gamybos „kramtoškė“ pasirodė ne itin kokio skonio.
Kai kas iš kiemo draugų jau buvo ragavęs visai neprastos kokybės lenkiškos kramtomosios gumos, o laimingiausi buvo tie, kuriems teko paragauti itin geros kokybės „kramtoškės“ iš tuomet taip vadinamų kapitalistinių šalių. Man šiuo atžvilgiu itin pasisekė, nes šviesaus atminimo dėdė Juozas, kurį vadindavome Ziutu, buvo jūreivis. Tad turbūt nereikia nei sakyti, kad iš kiekvieno pusmetį trukusio plaukiojimo parveždavo nuostabaus skonio kramtomosios gumos. Prieš išvažiuodamas į Klaipėdą, kur jo laukė laivas, jis manęs vis klausdavo, ko parvežti. Aš net negalvodamas prašydavau kramtomosios gumos. Koks džiaugsmas būdavo Ziutui sugrįžus iš jūros! Rodos, dar dabar matau tuos spalvingus gumos paketėlius po penkias taip vadinamas „plastinkes“, užuodžiu jų kvapą ir jaučiu skonį. Tuomet prieš bendraamžius tikrai galėdavau pasipuikuoti. Kai kurie draugai tos gumos paragauti prašydavo jau kramtytos daugelį valandų, tiesiai iš mano burnos.
Spalvingus užsienietiškos kramtomosios gumos popierėlius pasilikdavau atminčiai ir, kai visa kramtomoji guma jau būdavo sunaudota, paėmęs juos ir prikišęs prie nosies vis uostydavau, nes aromatas ilgai ir gana gerai išsilaikydavo.
Kiek vėliau iš Lenkijos pavykdavo gauti olandiškos kramtomosios gumos, taip vadinamo „Donaldo“. Ši guma buvo nuostabaus skonio ir iš jos buvo galima išpūsti didelius burbulus. Bet tai būdavo toli gražu ne paskutinis malonumas. Prie kiekvieno „Donaldo“ gumos gabalėlio būdavo galima rasti nedidelį lapelį, kuriame buvo vaizduojami įvairūs ančiuko Donaldo nuotykiai. Tai buvo pirmieji nedideli komiksai, matyti mano gyvenime.
Kai neturėdavome puikios užsienietiškos kramtomosios gumos, turėdavome tenkintis lietuviška prastos kokybės „kramtoške“. Rinkdavomės apelsininę, o iš rimtos bėdos tikdavo ir mėtinė. Kartais nutardavome ją nusidažyti. Į kiek pakramtytą gumą pridroždavome spalvotų pieštukų šerdelių ir po trumpo laiko ji nusidažydavo norima spalva.
Tapus kiek vyresniam ir suaugus man labiausiai patikdavo „Wrigley“ firmos kramtomoji guma pailgomis plokštelėmis. Ji būdavo trijų rūšių: „Wrigleys spearmint“ (pipirmėtės skonio), „Wrigleys doublemint“ (mėtos skonio) ir „Wrigleys fruits“ (vaisių skonio). Jeigu pirmoji baltame įpakavime man buvo per aštri, tai žaliame įpakavime – mėtos skonio – ir geltoname įpakavime – vaisų skonio – buvo mano mėgstamiausios. Kai turėdavau „Wrigleys doublemint“ ir „Wrigleys fruits“ kramtomosios gumos, vieną dieną kramtydavau mėtos skonio gumą, kitą – vaisių skonio. Gaila, bet dabar jos negalima įsigyti maisto prekių parduotuvėse, kur karaliauja mažų gabalėlių formos kramtomoji guma.