Dineta Babarskienė
Kartais susidėlioja taip: pamatai žmogų ir jo negali pamiršti. Taip ir šįkart. Į vieną mūsų rajone esančią degalinę daili ponia atvažiavo užsipilti degalų. „Pagalvojau, kas čia dabar? Stovi, tyli, nieko nesako“, – papasakojo man pažįstama, parodydama trumpą aprašymą apie tądien matytą moterį, tikindama, kad įdomu būtų ją pakalbinti. Dar pridūrė, jog per dieną darbe matanti daugiau nei pusę tūkstančio užsukančių degalinėn, bet šią moterį – vis atsimena, sako, net lankstinukus paprastai išmetanti – šie jau trys mėnesiai rankinėje. Ant lankstinuko ranka parašyta – Veisiejai, toliau tekstas, nuotrauka, iš kurios žvelgia daili nepažįstamoji. Keista, kad apie ją nežinau, jei ji iš mūsų krašto? Parašiau jai žinutę.
Pamažu pradėjome susirašinėti. Žavi, dailių veido bruožų raudonplaukė iškart parašė, kad ji… nekalba. Kuo ilgiau rašinėjomės, tuo labiau jaudino tiesiog pribloškianti šios jaunos moters istorija. Rinkau žodžius, kad nenuskambėtų drastiškai, nenorėjau įsibrauti į jos gyvenimą. Juolab, kad ji kartais ilgėliau neatrašydavo, prisipažindavo – susigraudinusi. „Aš visada sakau, sunku – eik per negaliu“, – taip pataria Vilija Valatkevičienė kitiems, tuo vadovaujasi pati.
„Na ir kas, kad aš kitokia. Energingai einu per gyvenimą. Vaikus reikia užauginti“, – su optimizmu gyvenimo keliu eina žavi raudonplaukė.
Ligos diagnozė pavertė gyvenimą ašarų pakalne
„Nubudau anksti – 5 ryto. Širdis jautė, kad reikia dalintis. Galbūt kažkam padėsiu, įkvėpsiu“, – rašė ji. Prisipažįstu, pirštai bėgioja rinkdami žodį „sakė“ – šįkart visur turiu rašyti „rašo, rašė.“
Kaip pati Vilija mano, jos gyvenimo istorija kaip daugumos buvo iki ligos. Darbas, namai, šeima. „Diagnozavus ligą 2016 metais sausio mėnesį, gyvenimas tarsi apsivertė aukštyn kojomis“, – rašo ji. Neslepia, ieškojo atsakymo, klausė savęs – kodėl taip nutiko?! Juolab, kad diagnozę pasakiusi gydytoja nieko gero nežadėjo. „Su tavo liga 3 metai šioje žemėje“, – taip buvo pasakyta tuomet.
„Nebijau pasakyti, kad tai motorinio neurono liga, Bulbarinis sindromas, paprastai sakant – paralyžius. Niekas negali padėti. Paralyžiavo liežuvio nervą. Domėjausi Izraelyje, Vokietijoje. Bet visur tas pats. Miršta visi: ar turtingas, ar ne. Žmogus paspringsta arba uždūsta“, – tiesiai rašo ji. Pasakoja – rašo, kaip jautėsi: „Ašarų pakalnė. Juk mano vaikai – dar nepilnamečiai.“
Dabar kas dieną dėkoja Visatos Kūrėjui, kad vis dar čia, šioje žemėje, tiki, kad atlieka jai skirtą Misiją.
Tylioji coliukė – geležinės valios gražuolė
Susirgusi, visą gyvenimą apgalvojo lyg iš šalies, lyg iš naujo. „Mes nemylime savęs. Nemylime savęs, kaip galime mylėti kitus?! Aš jau pradėjau save pamilti, visus savo minusus. Ir jūs nepatikėsite, tarsi kažkas iš dangaus rodo man ženklus, tik reikia tai labai stebėti. Dievas duoda mums išbandymus ne šiaip sau“, – dabar įsitikinusi ji.
„Daug procedūrų sau: masažai, akupunktūra, dėlės, joga, tempimas, liežuvio mankštos, meditacija, knygos, sėkmingų žmonių įrašai, video, judėjimas, kasdien 10000 žingsnių, jau ryte nueinu 8000 iki 7 valandos ryto, mityba, pozityvios mintys. Dėlės gyvena mano šaldytuve. Užsisakau vis iš Liudvinavo, atsiunčia. Išmokau pati akupunktūrą atlikti, „Su Džok“ terapiją“, – pasakoja ponia Vilija, kaip ji gyvena dabar. Kai susirašinėjome, ji irgi suko ratukus su šuneliu, ėjo savo žingsnelius, džiaugėsi, jog 10 kg nukrito po „Detox“ programos. „Sergant šia liga, mityba itin svarbi. Kiaulienos, pomidorų, brokolių, baltų miltų, cukraus – šių produktų atsisakiau“, – vardija ji.
Už kiekvieną dieną jai reikia kovoti. Kaip niekas kitas Vilija žino: arba pasiduoti, arba kabintis į gyvenimą. Kito kelio nėra. Profesorius Vaitkus jai sakęs: „Vilija, gyvenk kiekvieną dieną meilėje, su šypsena, nes net mes nežinome, kodėl taip yra“.
„Medikai – nėra visagaliai, dar niekam nepavyko, tačiau aš gyvenu su šia liga jau 5 metai. Nekalbu, rašau“, – rašo ji.
Vilija tyli, nekalba žodžiais, negirdime jos balso, bet ji kalba kitaip. „Liga man neleidžia kalbėti. Tad savo energija dalinuosi su žmonėmis“, – atvirauja ji.
Turi savo mylimą veiklą, darbą, verslą
„Turėdama savo mylimą veiklą, darbą, verslą, esu laiminga“, – tikina Vilija.
„Dabar mokau kitus žmones gyventi sveikiau, sumažinti svorį, kam reikia – priaugti. Esu „Body Detox“ kuratorė“, – raštu pasakoja ji. Vilija gauna begales padėkų, daug nuostabių, ją palaikančių žinučių.
Supranta, kad žmonėms ji – pavyzdys. Bet dar daugiau tokių, kurie ja stebisi, kaip ji nekalbėdama drąsiai eina per gyvenimą. „Pati, praėjusi ilgą kelią mitybos srityje, suradau Amerikoje endibiogenetikos daktarą. Lietuvoje esu jo mokinė. Visi kalba apie mitybą, judėjimą, vandenį, mintis. Tai atitinka „Body Detox“ programą“, – rašo ji.
Šiandien ponia Vilija džiaugiasi sėkminga karjera versle. „Plėtoju elektroninės prekybos verslą. Paskutiniais metais itin sekėsi. Tad kviečiu sąžiningus, patikimus, ambicingus žmones į savo komandą“, – kviečia ji.
Ponia Vilija nuolat mokosi. „Išmokau daryti veido procedūras, ajurvedinį masažą. Kompanija, kurioje baigiau kursus, išdavė sertifikatus. Grožio sritis – mylima veikla, tai tapo hobiu“, – tikina ji.
Energingą moterį gyvenimas atvedė ir į Dzūkijos kraštą. „Daug metų pažinojau keletą nuostabių moterų iš Veisiejų miestelio. Kartą sutarėme surengti moterišką susitikimą. Grožis, kosmetika, kaip išlaikyti jaunystę kuo ilgiau – apie tai sukosi mūsų kalbos. Buvau ką tik įsigijusi prietaisą „Dermasonic“, jau praėjusi mokymus, su juo ir atlikau moterims procedūras“, – rašo ponia Vilija, atsakydama į vis kirbantį klausimą, kas ją atvedė į Lazdijų kraštą, kaip atsirado užrašas lankstinuke – Veisiejai. Moterims labai patiko. „Aišku, neužmigau ant laurų. Mokiausi ir tobulinau savo įgūdžius toliau“, – patikina ji. Atvažiuoja į Veisiejus nuolat palepinti moteris grožio procedūromis, masažais. Tiesa, vyrams procedūros kaip ir moterims tinka. „Dirbu pas Kristiną Bubnelienę kirpykloje“, – rašo ji. Gimtasis kraštas – Marijampolė. Gyvena Klaipėdoje. Turi savo grožio kabinetą. „Dirbu tyliai. Mano skelbimas ant durų „Grožis Tyloje“. Rankos kalba už mane“, – rašo ji.
„Jeigu šiandieną negerai, sergate, blogai jaučiatės?! Nesėdėkit rankų sudėję. Ieškokite savyje, ką galite padaryti geriau nei vakar, nei šią minutę. Gyvenimas duotas mums tam, kad atliktume gražią Misiją šioje žemėje. Palikime pėdsakus po savęs. Supraskite. Jeigu aš galiu, tai ir tu gali. Gyvenkime taip, tarsi ši diena būtų paskutinė“, – rašo ponia Vilija, linkėdama būti sąmoningiems, išmintingiems, sveikiems, tausoti grožį tiek išorinį, tiek vidinį, padrąsindama, kad nereikia niekad sustoti net tuomet, kai žemė slysta iš po kojų.