Viešas vakaras „Sodiečių pašnekesiai“ Šeimų parke
Parašė AKMENINIS
(Tęsinys. Pradžia „Dzūkų žinių“ Nr. 8)
„Vakarų fronte“ po sunkių mūšių Šeimynų parkas, atrodo, mūsų. Taip atsivertę knygelę „Logos“ kariams šnekėjo du psichologai: habilituotas Galilėjus, nehabilituota Lakštingienė. „Kuo šiaudinis žemesnio intelekto, – šitaip išjuokė akmeninius, – tuo jo žodžiai ilgesni, kaip Jenisiejus, – sukdamas savo pirštą prie smilkinio, aiškino Galilėjus, – tuo ir bjauresni jų įžeidinėjimai… Neliūdėkite, kad tokia suirutė. Yra toks gražus paukštis kukutis, – nuliūdusius linksmino profesorius, – kuris savo kvapu gali nuvyti kukū. Tas atsispyręs į sausą šakelę pakyla ir nuskrenda, o šakelė lieka virpėti, virpėti… – Galilėjus savo delnu parodė virš karių galvų plasnojimą gegutės sparnų. – Taip ir to širdis suvirpės, ir viskas pražus, – parodęs į panelę, mėtyklininkės uniforma, – jeigu narcizo atvaizdas tavyje negražus…“ – ir palietė jos tą vietą, kur gražu. Kažkas pragydo iš pavydo: „Negaliu, tuos pašaipūnus bailius reikia baidyti ne kukučio kvapu, o įtaigiu vaizdeliu“, – suriko, atsistojusi per suolą vieną. Tai – Galilėjaus mokinė Lakštingienė: „Tegul jų širdys akmeninės sudrebės, kai akiniuotos jųjų akys praregės: vienas suka mėsai malti mašinėlę „Miša“, kitas arkliašūdžius kiša.“
„Tu, mano broli, kaip sako Lukašenka Putinui, – pratarė Lakštingienė profesoriui Galilėjui, – numesk per tvorą mano atmintinę storą. Paimki.“ Ir Galilėjus užsimojo ir paleido per tvorą siuntinį storą. Tas siuntinys, praradęs skridimo galią, nukrito ant moterų numinto viešo takelio. Akmeninis, laukęs Lakštingienės vaizdų iš anapus tvoros, kaip iš anapus geležinės uždangos, priėjo, pasilenkė prie nukritusio daikto, pakėlė jį nuo žemės, surado, kad ta nežinia susukta į „Dzūkų žinias“, išvyniojęs apuostė ir atrado, kad parašyta tenai: „Atmesti vaizdiniai“. Ant skaičiavimo sąsiuvinio lapo buvo taip parašyta: „Jeigu nesupranti, intelekte, kad esi šlykštus padaras, tai paklausk „kaimuko“ žmonių, ir jie tau papasakos apie tą sceną, kaip tu vilkai „lenciūgu“ „paminklą“ ciū, ciū, ciū! Vijai virvę apie žilą senovę, bet neatsiminei, kada tau paskutinį dantį išrovė. O jau išprakaitavęs, vanduo per veidą žliaugė, nuo galo nosies varvėjo, kaip nuo stogo varveklio, žmonės atako, nes pamatė, kaip „sula laša iš tavo nosies kaip iš beržo tošies“. Rankove veidą šluostei, šluostei, o snarglį vis traukei ir traukei. O buvai rūstus ir varei prieš komunistus. Geriau tų vargšų atsiprašytumei. Klausytojas neapsikentęs koja trenkė: „Veda asilą, o jis užsispyrė. Tai kas teisesnis? Tas, kas veda, ar tas, kurį veda?“ Visaip mekenai, nes Konstitucijos nežinai. Tik pabraukei per šlapią nosį savo delnu į viršų ir pasakei, kad komunizmas nemiršta. Aiškinai, kad per šv. Miką jie po visais tiltais tyko. Geriau tu pats pasislėpęs už pertvaros pasiklausyki, tai išgirsi, ką žmonės apie tave klykia: „Tu, išdavike! Tau reikia paslapčia nešti savo skudurus iš čia“, – jau taip „Palaukite, ką aš jums pasakysiu“. Todėl su rezginėmis nesiskyrei, nes visą savo gyvenimą skudurams skyrei, be to, melavai, sakei, brolyti, kad rezginės tinka vėjams gaudyti ir suvaldyti. Bet vieną dieną gražią tave sugavo ant „rubežiaus“. Muitininkui sakei, kas tau darbo, kai jis tavo rezginių skuduruose surado Laisvę ir Garbę. Nešeisi Jas per gudų krūmus į Kremliaus rūmus. Klausė: „Kas tu per vienas, kaip atsiradai ant valstybės sienos? Gali į ruskyną neštis savo skuduryną, bet palieki Lietuvai Garbę ir Laisvę.“ Atmenu, anuose laikuose su „Rezginėmis“, o jau dabar jis „Skarmalius“, ėjom balsuoti už liberalus, bet kai pradės jis man meluoti, pasakiau, kad aš turiu užeiti pas Oną savo plaukų susišukuoti. Taip amžinai išsiskyrėme…“ Tai tokius Lakštingienės vaizdus, kaip galėjęs, akmeniniams numetė Galilėjus.
Snarglys, pagavęs siuntinį, išvyniojo, atidžiai perskaitė ir ant kito laiško šono, paseilinęs cheminį pieštuką, parašė įdomiai. Tuo laišku raudoną akmenį apvyniojęs, įsuko mėtyklę, tai tas siuntinys lėkė ir klykė. Psichiatras Galilėjus abiem rankomis jį pagavo ir, atsargiai išvyniojęs, garsiai perskaitė Lakštingienei: „Mieloji, tavo žemą intelektą, laukinius pavydo instinktus, pyktį, sukauptą per šimtmečius tavo laukinių nuo Azijos stepių klajoklių, iš pasąmonės gelmių iškėlė Sąjūdžio vaiduokliai. Įteisino „kaimuke“ pradžiamokslį, kvailių ir profesorių protų lygybę, vagių ir priešų brolybę“, – toliau savamokslis „Snarglys“ pamokslavo, kad mokslas yra nuodas, nes jis proto neduoda – tik žinių. Kiekvienas beprotis iš žinių pasidarytų proto, jeigu jis gitara negrotų. Aš moku samagoną varyti. O kam Lakštingienei žinios, kai proto – minios. Tik pasižiūrėki į varnų partines stovyklas šiukšlynuose ir tavo galva prašviesės jų kranksėjimą prisiminus. Bet varnoms neprašviesėja, pasakysi. Taip – ir šluotoms, ir asmenybėms spalvotoms… Geriausia – nekreipti dėmesio: „Vienoj pusėje Nemuno šunys loja, o kitoje – skiedros klojas…“ Psichiatras Galilėjus garsiai perskaitė „Snarglio“ pamokslą suktą ir „smaguliu“ prie smilkinio pasuko.
Tada Lakštingienė aristokratė sumanė sukurti traktatą: „Aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“ Ir vėl kreipėsi į psichiatrą Galilėjų taip, kaip Lukašenka į Putiną: „Tu, mano broli, permesk traktatą.“ Galilėjus nenusikratė, užsimojo ir metė per tvorą traktatą. Snarglys, pagavęs traktatą klaidų, apžiūrėjo kiekvieną raidę. Nes kūrinys šitas buvo intelektualiai parašytas: „Sėdėjau aš daržely ir į Dusią skaidrią žiūrėjau, ir atsispindėjau su žole žavia, ir mačiau, ir mąsčiau vienui vieną save… Kai išleidau „Sūkurį savo“, tai patyriau tai, ko mano naktis nesapnavo. O anais laikais ėjau laukais, tarsi baili avis, dvejojau vis. Susigrąžinau savivertę, kuri pati atsivertė. Dabar aš tokia lengvutė, o tos mintys pas mane „atsijovina“, tarytumei plunksnos povo. Kalbu, o jos lekia pirma mano žodžių medinių, o tie paknopstomis, klupdami vejasi mano mintį auksinę. Sakau savo žodžiams: kam jūs tas mano mintis po kiemą vaikotės, nes jos yra „kalba – nebylė“, o ne vaiko! Kai vieni dėl Lietuvos plaukus nuo galvos rauna, tai kiti mano mintį per sekundę pagauna. Mano ikisąvokinis mąstymas jiems retenybė, dėl to varguoliai neranda sau ramybės. Kai leidžiuosi kamuoliniu debesimi ant Dusios ežero kranto, ar kas mane supranta? Apačioje stovi Snarglys ir žiopso išsižiojęs į dangų. Ką jis ten atranda? Aš ne balanos gadynės, ne žibalinės ir ne elektros lemputės, o dvasios šviesos apgaubta. Žmonės, kai mane pamato: „Žiūrėkite, kaip vartosi geltonsparnė…“ Negaliu. Man tiktų uniforma šaulio arba, kad būčiau aš iš kitų pasaulių. Bet palaukite, prisiminiau Maidaną… Tu mano, gyvenime mano… Ne, ne, ne, nebūsiu kvailys, dar mane Galilėjaus „tituška“ palaikys… Aš pasakysiu atvirai: nusibosta tai, ką darai. Liūdžiu, per stiklo langą vakarais žiūriu, prisimenu save jauną ir jaučiu, kaip gėlė žiedą ant šakelės krauna. Žiūrėk, prabusiu, visur tylu, tylu, visi dar miega, rūkuose akmeninis vėl pasivaidens, girdžiu – prie Laisvės tako jis savo liežuvį ant akmens raudono plaka. Tėvynės avilio bičiuliai liepa: „Vieną avilio laktą ir savo išvaizdą pakeisti.“ „Aš gi ne dangaus pašvaistė – kai ant vieno šono žalia, o ant to žalio – raudona, kai apsiverčiu ant kito šono, atsiranda geltona?..“ Snarglys skaitė, skaitė kiekvieną Lakštingienės raidę. Iš pradžių stovėdamas, o paskui, pasikišęs po savimi savo kojas basas, sėdėdamas.
Epilogas
Šių „laiškų“ dar nežino „kaimuko‘“ žmonės, jie yra skaitę tik gudrius komentarus „Lazdijų žvaigždėje“, deja. Bet kai perskaitys „laiškus“ artimo artimui, tai juos kaip vabalus suplėšys į gabalus. Matai, kur žmones nudangina televizijos arba kitokios vizijos: melas, įsijautimai, apsvaigimai ir kitokios „viešnios“, ir nebėra tų, kurie joms pasipriešintų. Šitaip į dirvą sėdama somą, išnyko ir imperija Romos. O Lietuvoje? Vienas grojo armonika, o kitas slinko į bažnyčią patykoti, kas leidžia LKB Kroniką. Jie dabar apie Laisvę čiauška ir krykščia. „Kad jų liežuviai prie šaltos geležies taip priliptų netyčia, kaip jie limpa prie Laisvės, kaip jie prie visko prisiplakę“, – taip man kalbėjo „Kaip tas sakė“. Tie žalčiai „sgrafitai“, kaip kokie skitai, mūsų sienas naktimis nuteplioja, o „rubliovai“ dienomis mūsų gyvenimą dažo raudonai. Kai gimnazistės dainuoja: „Sode lakštutė suokia…“, jie klaupiasi uždegti žvakutę ir sustoja nusifotografuoti. Visada – su „Prasčiokų“ kaimuku, kaip sako Lakštingienė, kurio „gudrybes“ rodo televizijos „valandos“, „šok su manimi“, ir etnokultūrą džiaugiamės išvydę: „Atspėk, kieno delne valinskų auksinis žiedas žydi?“
O kiek apie tekančią Vilkinę buvo dainų padainuota, taikyta į pačią jos širdį, mentalą, bet viskas, deja, kaip į juodą metalą… Bet kai uždainavo apie „Tuštumos namus“, manė, kad Vilkinės upė tekėdama užsimuš. Užima amą, kad kišenėje dar šlama. Garsėja Verdžio operos „Vergų choru“ – vienur „stadulėlės“ rymo prie laukų tylių, kitur – jau „krykštė“ krykštauja ant telefono laidų. Kur kun. Jonas Reitelaitis su giesmininkais pastatė per kelias vasaras bažnyčią taurią, Vilkinė įkėlė į feisbuką „verges izauras“. Ir aš tame „izauryne“ „izauru“ buvau, grojau ir dainavau: „Kas man iš tos laimės, / ir iš tos garbės…“
Kitados laukai skambėjo: „Ir kas per naktis dega žvaigždes aukštai… virš laukų?“ Dabar tos žvaigždės ekrane plevena ant panelių užpakalių nuogų. Europos vaivorykštinis menas ir sovietų reliktas, kai ekrane staugia nuogas skalikas. Jis neatsimena, kaip po tautiniais marškiniais komjaunimo „Sąjūdis“ nardė ir jį ujo dėl savasties tęstinumo.
Ak, tik nepamiršk, Vilkine, savo projekte pridėti – „Mūsų bendruomenė“, „Mūsų kaimukas“ – ir bus tavo namukas. Atmeni, buvo „narodninkai“, „tarybinė liaudis“, „prisikėlimas“ ir „žvaigždžių paradas“, dabar pagalvoki, prie kokio „kapitolijaus“ mūsų rytojus veda. Paskaitykite Vilkinės upės išleistą knygelę – surinktą iš periodikos „akmenų“ ir sumestą į krūvą pakelėje Krikštonių. „Krikštonis“ beskaitant, krinta knygos lapai visi kaip klevų, ankstyvų šalnų pakąsti. Ne šalnų pakąsti, o neįrišti, tik suklijuoti. A ja jai… Knygelė iš meilės „kaimukui“ atiduota! Kas knygelėje ras apie krašto Laisvės kovas? Nerasite etnografijos ir krašto kultūros, bet rasite „Paryžiaus komuną“. Kolchoznykus, surikiuotus prie Kremliaus sienų. „Po perkūnais, koks siaubas tose sienose tūno?“ – sako man „Ką aš jums pasakysiu“. Kažin, ar pagrindiniai Vilkinės upės tikslai nebus griozdiškai menkučiai – kaip per korupcinius mechanizmus vadinamieji projektai bus įgyvendinti per šešiolika metų tarp Tigro ir Eufrato? Pasakykite, kokie kiti Jūsų projektai nedirbant išauginti per visokiausias „gadynes“, kiek uogų priskynė Jūsų „Jeruzalės vynuogyne“? Viršininkams šią gudruolę norėtųsi pakeisti, bet jie tarsi jos įkaitai, bijo, nes žino, kad ji, kaip tas Lukašenka, kuriam nieko neužtenka, savo vietos niekam neužleis, o su savimi šis tipas litas po lito nusineš ne tik Krikštonių kultūrą, o plyta po plytos – ir visas „Elitas“ jau išardytas. Pirmykštis žmogus buvo susitapatinęs su gamta, dabartinis – su valdžia. Tik pagalvokime apie vargšą Trumpą, kaip žmogus netikėtai suklumpa? O jis nebuvo nei „mentas“ ar kieno „elementas“, netgi nebuvo agentas. Dar – ir apie „kaimuko bendruomenės“ našlaičius, kurie nuo parduotuvės prie parduotuvės vaikščios. Kas juos visus vargšus dabar suskaičiuos mūsų gyvenimo pakraščiuos?
Pabaiga