Dzūkų žinios

Lazdijų krašto laukuose stiebiasi pasaulio maisto gurmanų pamėgta daržovė

Dalintis:
Tai labai skani ir maistinga daržovė. O užsiauginti ją įmanoma, tik, kaip ir bet kokią daržovę auginant, reikia įdėti daug darbo ir pastangų.

Daugelis žino, kad Lazdijų rajonas garsėja kaip žemdirbystės kraštas, kuriame auginamos tradicinės daržovės. Tačiau nedaug kam žinoma, kad mūsų rajone auga ir visame pasaulyje populiari, bet lietuviams dar menkai pažįstama daržovė – smidras. Šias pirmąsias pavasarines daržoves augina ūkininkas iš Gudonių kaimo.

Prasidėjus smidrų derliaus sezonui, pas smidrus auginantį ūkininką Laimutį Genį apsilankė Lietuvos televizijos žurnalistai, kurie domėjosi šios daržovės auginimo ypatumais.

„Dzūkų žinių“ skaitytojams pateikiame LRT žurnalistės Rūtos Lankininkaitės pokalbį su smidrų augintoju L. Geniu.

Rūta Lankininkaitė (R. L.): Šiomis dienomis smidrų augintojai skina naująjį derlių. Vakarų Europoje tai labai populiari daržovė, Vokietijoje net rengiami smidrų festivaliai. Smidrų auginimas yra populiarėjanti šaka ir Lietuvoje. Kaip juos užsiauginti Lietuvoje, kokias taisykles reikia žinoti, žino jų augintojas Laimutis Genys.

R. L.: Sakykit, ar tai yra lepi daržovė?

Laimutis Genys (L. G.): Tai nėra lepi daržovė, tai yra pirmoji pavasarinė daržovė, kuri užauga ne po danga ankstyvą pavasarį. Žinoma, šiemet smidrų derlius vėluoja apie tris savaites. Paprastai smidrus pradėdavome pjauti balandžio viduryje, o šiemet tik gegužės pradžioje. Tai labai skani ir maistinga daržovė. O užsiauginti ją įmanoma, tik, kaip ir bet kokią daržovę auginant, reikia įdėti daug darbo ir pastangų.

R. L.: Jei aš noriu užsiauginti smidrų, ką turiu daryti? Pasisodinti?

L. G.: Juos reikia pasodinti. Bet sodinti daigus, ne sėklas. Su sėklomis kruvinas darbas, tai užtrunka ketverius penkerius metus. Dabar yra modernių technologijų, olandai tai daryti puikiai sugeba. Daigus atsivežame iš Nyderlandų ir sodiname. Žinoma, sodinimas yra specifinis. Reikalingas labai gilus sodinimas, kasamas iki 40 centimetrų gylio griovys, į kurį sodinami daigai.

R. L.: O kada derlius?

L. G.: Derlius prasideda antraisiais metais po pasodinimo, nes pirmaisiais metais nerekomenduojama pjauti ūglių, reikia, kad šaknys sustiprėtų.

R. L.: Dabar juos jau pjaunate. Kokios yra smidrų pjovimo taisyklės ir kada jie tinkami gaminimui?

L. G.: Pjauti juos reikia, kai virš žemės ūglis būna išlindęs virš 21 centimetro. Smidro pjovimas vyksta maždaug 2 centimetrai po žeme specialiu peiliu. Pjovimas yra sudėtingas ta prasme, jog iš vienos šaknies auga daug ūglių, reikia akylai stebėti, kad nenupjautum šalia esančio smidro. Reikia pjauti atsargiai, po vieną ūglį. Kaip mes sakom, reikia nusilenkti kiekvienam smidrui. Esu apskaičiavęs, kad per dieną teko nusilenkti per 900 kartų.

R. L.: Esu skaičiusi, jog yra ne viena smidrų rūšis. O kokias Jūs auginate?

L. G.: Auginame Lietuvoje populiariausią Gijnlim rūšį. Jai labiausiai tinka mūsų klimatas. Ji dar įdomi ir tuo, jog galima auginti tos pačios rūšies ir žaliuosius, ir baltuosius smidrus. Baltieji smidrai auginami žemės kaupe, jie negauna saulės ir nepažaliuoja. Vokiečiai labai mėgsta baltuosius smidrus.

R. L.: Į ką panašus smidrų skonis?

L. G.: Labai primena žaliųjų žirnelių skonį. Nupjauni smidrą, pakramtai viršūnėlę, labai primena žirnelius.

R. L.: Kokia pagrindinė taisyklė gaminant smidrus? Turbūt jų ilgai nereikia apdoroti, nes praras maistingąsias savybes?

L. G.: Taip, labai trumpai reikia apdoroti, beveik kaip kinų maisto gamybos principu – labai kaitriai ir trumpai. Jie nuo kaitros tampa labai ryškiai žali ir tada reikia suprasti, kad viskas, daugiau kaitinti nebereikia.

R. L.: Ar smidrai tinka su visokiais patiekalais?

L. G.: Tinka su viskuo. Žinoma, klasikinis patiekalas – smidras, suvyniotas į šalto rūkymo šoninę ir paskrudintas. Mes mėgstame kepti kiaušinienę su smidrais. Pirmiausia pakepi smidrus, o paskui įmuši ant viršaus kiaušinius. Ir nebereikia jokių daržovių.

R. L.: Ar brangu dabar nusipirkti smidrų?

L. G.: Kadangi Lietuvoje smidrų auginama palyginti nedaug, mano žiniomis, apie 30 ha visoje šalyje, tai kaina laikosi. Lietuviškas smidras yra vertingas. Žinoma, yra atvežtinių, bet kai pažiūriu į juos parduotuvėje, tai matau, kad jie dažniausiai būna apdžiūvę. Jei jie atvežti iš kokios Meksikos, tikrai neįmanoma tiek ilgai išlaikyti jų kokybės.

R. L.: Kiek dabar kainuoja pusė kilogramo smidrų?

L. G.: Sezono pradžioje puskilogramis kainuoja apie 5–6 eurus, o paskui kainos krenta.

R. L.: Kur parduodate?

L. G.: Turgeliuose, noriai ima kavinės ir restoranai. Dabar restoranams turėti patiekalų su smidrais laikoma gero tono ženklu.

R. L.: Iki kurio laiko pjausite smidrus?

L. G.: Šiemet oro sąlygos yra sunkiai prognozuojamos. Paprastai pjauti baigiame iki Joninių, o kaip bus šiemet, sunku pasakyti.

R. L.: Smidrų auginimas ir valgymas dar tik populiarėja Lietuvoje, tačiau išpopuliarės, kaip ir visoje Europoje.

Parengta pagal LRT medžiagą

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: