DŽ redakcijos nuomonė
Paskutinį gegužės penktadienį Lazdijų politinėje padangėje įvyko didelės permainos – vicemeras buvo išleistas į atsargą, o paskui jį tvarkinga žąsele iš valdančiųjų prūdo į opozicinę balą nukrypavo ir likusieji tarybos konservatoriai. Neva pademonstravo vienybę savo būrelio vadui, kuris kaip nesubrendęs paauglys blaškėsi su atsistatydinimo ir neatsistatydinimo pareiškimais.
Nors merė siūlė į laisvą vicemero postą ateiti bet kuriam iš tarybos konservatorių, tačiau norinčiųjų neatsirado, kuopelė pasirinko legendinį Arūno Valinsko principą: „Jei taip, tai nafik“. Ir išdidžiai, kaip įskaudinti vaikai, susirinko žaislus iš smėlio dėžės ir išėjo.
Sunku suprasti, kodėl jie taip supyko, juk A. Klėjus, vaidindamas padorų politiką, po kilusio skandalo pats parašė atsistatydinimo prašymą, jis iš pareigų buvo atleistas ne dėl interpeliacijos, bet savo paties prašymu. Tai kokie čia gali būti pykčiai? Kitas klausimas – jo paskutinės nakties prašymų ekvilibristika. Čia jau rebusas psichologijos specialistams.
Žinoma, tokių politinių skyrybų buvo galima laukti. Kai politinė santuoka sudaroma ne vertybių, abipusės pagarbos ir meilės principu, o tik dėl bendro priešo, kuriuo tam tikrame etape buvo Artūras Margelis su komanda, tai ilgų ir teisingų santykių sunku tikėtis.
Absurdiškiausia yra tai, jog pats aršiausias A. Margelio oponentas Audrius Klėjus po partijos kuopelės demaršo atsidūrė ant tų pačių opozicijos klauptų, šalia Artūro ir einančių pirmyn. Ar tik nereiks opozicijos skaidyti į dvi dalis – „nuosaikiąją“ ir „agresyviąją“?
Merė su savo „valstiečiais“ bei socdemais irgi liberalais bei buvusiu pasienio vadu iš nurašytos partijos liko prie suskilusios valdančiosios koalicijos geldos. Su valdančiosios kariaunos likučiais ji nesugebės suformuoti valdančiosios daugumos ir priimti rajonui svarbių sprendimų.
„Ka daryt?“– klausia Radžis ir blaiviai mąstantys Lazdijų politikai. Atsakymas paprastas – reikia kalbėtis su visais tais, kam nuoširdžiai rūpi rajono žmonės, kam realūs darbai yra aukščiau už politines ambicijas ir paaugliškas nuoskaudas.
O konservatoriai šiuo vėjavaikišku pasitraukimu iš valdančiosios daugumos bandys pasinaudoti ateinančių savivaldos rinkimų metu. Tada jie rinkėjams aiškins, kokie blogi buvo valdantieji „valstiečiai“ ir jų sėbrai, nuvarė rajoną į dugną, o jie, konservatoriai, matydami, jog „valstiečiai“ pjauna grybą, suskubo nuo jų atsiriboti. Maža detalė yra ta, jog valdančiojoje daugumoje konservatoriai išbuvo nei daug, nei mažai – 25 mėnesius, daugiau nei pusę kadencijos. Gal konservatoriai galvoja, kad rinkėjų atmintis trumpa ir jie apie politikų nuveiktus darbus prisimena tik likus pusmečiui iki rinkimų?
Žmonės nėra tokie mankurtai, kaip atrodo tam tikriems valdžiažmogiams, jie tikrai nepamirš, kad dėl vieno įsižeidusio politiko buvo nutraukti visi įsipareigojimai rinkėjams.
Tai kam dirba konservatoriai – A. Klėjui ar Lazdijų krašto žmonėms?
REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /