Jau dvi savaites šeimos gydytojas Kęstutis Juška, baigęs pacientų priėmimą Druskininkuose ir Lazdijuose, susideda gydytojo krepšelį ir važiuoja pas kitus pacientus. Kaip jis pats juokauja: iš ryto dirbam Dzūkijoje, o po pietų skrendam į Iraką. Vyriausybei priėmus sprendimą teikti sveikatos priežiūros paslaugas nelegaliems migrantams, jis buvo vienas iš tų medikų, kurie be didesnių diskusijų sutiko važinėti į Dzūkijoje esančias migrantų apgyvendinimo vietas ir tikrinti jų sveikatą. Jis įsitikinęs, kad kitataučiai yra tokie patys žmonės, kaip ir mes, todėl jiems taip pat reikia padėti, jei sunegaluoja ar kyla kitų sveikatos problemų.
Apie tai, kaip pašnekovui pavyksta susikalbėti su nelegaliais migrantais, kokios sveikatos problemos juos kamuoja, ar musulmonai leidžia lietuviui gydytojui apžiūrėti savo moteris, kalbamės su šeimos gydytoju Kęstučiu Juška.
– Konsultuoti migrantus, visą apžiūrą atlikti karo lauko sąlygomis kiekvienam medikui yra didelis iššūkis. Ar nebuvo abejonių imtis tokio darbo?
– Tikrai nebuvo. Nei svarstymų, nei abejonių. Priėmiau šį pasiūlymą kaip būtinybę – juk tie migrantai tokie patys žmonės, tik kitataučiai.
– Kokių tautybių žmonės ten įkurdinti?
– Ten gyvena irakiečiai, čečėnai, buvo vienas iš Indijos, taip pat atvykėliai iš įvairių Afrikos valstybių, daugiausia – tamsiaodžiai.
– Kaip pavyksta susikalbėti su šiais pacientais?
– Moku angliškai ir rusiškai. Migrantų grupėje dažniausiai būna vienas, kuris moka anglų kalbą, tai jis atlieka vertėjo funkciją. Su čečėnais susikalbame rusiškai.
– Ar reikia jiems prisistatyti, kad esate gydytojas?
– Ne, jie jau supranta, jie mus jau pažįsta. Kai tik su slaugytoja atvažiuojame, iškart išsirikiuoja tie, kas turi kokių pageidavimų ar nusiskundimų. Mes juos po vieną konsultuojame. Tas, kuris moka angliškai, jiems išverčia, pasako, ką aš jiems parekomenduoju. Irakiečiams verčia į arabų kalbą, o tamsiaodžiai daugmaž moka anglų kalbą. Jie visi labai draugiški, todėl nesunku bendrauti.
– Kokios sveikatos problemos kamuoja migrantus?
– Dažniausiai – viršutinių kvėpavimo takų ligos, jie skundžiasi kosuliu, sloga, karščiavimu. Paskui eina lėtinės ligos, diabetas, alergijos, traumos – karštu vandeniu nusiplikė, susižeidė žaisdami, pasitempė raiščius. Jei įtariame kaulų lūžius, iškart nukreipiame į rentgeną, o nedideles traumas vietoje gydome. Kai kurie migrantai turi sisteminių ligų, bet dažnai jie net negali daugiau apie jas papasakoti, nes trūksta kalbos žinių. Visokius darbus tenka atlikti, net siūlus traukti, kai žmonės po mėnesį pravaikščioja su siūlais, dar atsivežtais iš tėvynės. Ką galime padaryti karo lauko sąlygomis, tai mes ir padarome.
Tie, kas serga lėtinėmis ligomis, pasako, kokių jiems reikia vaistų, kai kurie turi lapelius, ant kurių surašyta, ką vartoja, tai mes tų medikamentų jiems atvežame. Jei reikia antibiotikų, tai duodame, bet į kairę, į dešinę nedalinam. Jei vaikai serga, tai įspėjame tėvus, kad akylai sektų jų būklę ir skubiai praneštų apie blogėjančią situaciją.
– Kai kuriems Lietuvos medikams kyla problemų dėl arabų moterų apžiūros. Dažnai tų moterų vyrai neleidžia lietuvių gydytojams vyrams atlikti jų žmonų apžiūros. Ar Jums nekilo tokių problemų?
– Iki šiol tokių problemų nekilo, žinoma, aš jų nenurenginėju labai. Bet, jei paprašau, kad parodytų po drabužiais esančią žaizdą, tai parodo, nesipriešina. Arabės prašo kremų, tai atvežame iš savo resursų.
– Koks susidaro įspūdis, kokio socialinio sluoksnio yra migrantai?
– Manau, kad daugelis yra žemesnio socialinio sluoksnio, nes juk ieško geresnio gyvenimo, tačiau pasitaiko ir vadybininkų, puikiai mokančių angliškai, išsilavinusių žmonių.
– Ar bandėte kalbėti su migrantais ne apie sveikatą, bet kitomis temomis?
– Pasikalbam. Vienas sakė, kad norėtų pasilikti Lietuvoje, tačiau dauguma svajoja apie Vokietiją. Buvo iš Vokietijos atvažiavę migrantų draugai, tai jie pasirėkavo per tvorą. Atėjo viena mergaitė ir sako: „Aš esu nėščia, duokit man vitaminų“. Sakė, kad netinka maistas. Pažiūrėjau aš jų maisto davinį, tai ten riešutai, razinos, vaisiai. Pas mus ligoniai negauna tokio maisto. O ji vis tiek prašo vitaminų. Sakau, 100 gramų riešutų per dieną tau yra vitaminų bomba. Bet ji vis tiek prašė. Tai atvežėm iš namų tų vitaminų.
– Ar nebuvo sveikatos sutrikimų dėl maisto?
– Vienas buvo sunegalavęs, skundėsi pilvo skausmu. Jie ne viską valgo, bet tai, ko nevalgo, grąžina. Jie nevalgo konservų, kurių sudėtyje yra kiaulienos. Neįsivaizduoju, kaip jie sužino, kad ten yra kiaulienos. Ten vištienos konservai, tačiau juose yra kiaulienos odelių. Gal jie jaučia kiaulieną, gal kas perskaito jiems užrašą ant etikečių?
Jie gauna trapučių, užpilamos sriubos, kitokio maisto, vaisų, daržovių. Manau, kad normalus davinys.
– Medicinos priežiūros prasme migrantai yra apleisti ar prižiūrėti?
– Kadangi ten daugiausia jauni žmonės, tai nemanau, kad jie anksčiau daug kartų lankėsi pas gydytojus. Kai apžiūriu jų dantis, tai jau matau, kad pradeda lįsti problemos. Bet, jei žiūrėsi į kūnus, tai jie yra tvirti, sveiki, ypač vyrai. Žinoma, į vidų neįlįsi. Dažniausia skundžiasi kosuliu, bet juk gyvena palapinėse, daug būna lauke, neįpratę prie mūsų klimato, todėl tas kosulys yra natūraliai sukeltas klimato pasikeitimo.
Važiuojame pas migrantus su slaugytoja. Per vieną kartą tenka konsultuoti keliasdešimt žmonių, nes kiekvienam reikia skirti dėmesio, bent po keletą minučių. Viskas vyksta labai greitai – situacijos vertinimas, vaistų paskyrimas, paskui vėl atvažiuoju ir domiuosi, kaip jie jaučiasi pradėję vartoti tabletes.
– Ar nepastebėjote piktnaudžiavimo medikų dėmesiu apraiškų?
– Jei duodi Ibuprofeno, tai visada paims, reikia ar nereikia. Aš manau, kad tabletės jiems bus kaip valiuta, panaudos, išmainys į ką nors, o gal ir parduos kitiems. Jie kreipiasi dėl kosulio gal tam, kad sulauktų dėmesio, pasidarytų tam tikrą atrakciją. O gal žmonės anksčiau apskritai nebuvo sirgę, tai jiems kosulys dabar atrodo didelė problema. Jie bijo uodų, galvoja, kad maliariniai, o kiti apskritai nebuvo susidūrę su uodais, tai labai nerimauja, kai po įkandimo vieta patinsta, nes tai šiems žmonėms yra nemaloni naujovė.
– Kaip kontroliuojate, identifikuojate ligonius?
– Yra sąrašai, jie patys juose susiranda savo numerius ir mums pasako: „Laba diena, daktare, mano numeris toks ir toks“.
– Ar nebijote užsikrėsti koronavirusu ar kokia nors kita liga, kurios pas mus nėra?
– Mes visada apsirengę apsauginius kostiumus, dėvime respiratorius. Kai pacientus konsultuojame, jie jau būna sugrįžę po karantino. Tyrimų neimam, kartais nežinai, kas kam yra, stengiesi vertinti ligonius pagal įvairias metodikas, bet ne visada mes žinome, kuo jie serga.
– Ar įdomi ši patirtis?
– Įdomu būtų, jei nereiktų dirbti pagrindinio darbo. Bet pagrindinis darbas pats nepasidaro.
Parengta pagal „Mano Druskininkai“
Kaip išmokti anglų kalbą.