Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra Žmonės

Kas pasirūpins Būdviečio kunigų – kovotojų už laisvę – atminimo išsaugojimu?

Pirmuosius keturis laikraščio numerius redagavo kunigas, o dabar kardinolas Sigitas Tamkevičius. Nuo penktojo numerio devynerius metus (1977–1985) „Aušrą“ leido, redagavo ir spausdino Būdvietyje kunigas L. Kunevičius. Jis pats parašė daug straipsnių ir išleido 43 laikraščio numerius.

Nors Nepriklausomoje Lietuvoje jau gyvename daugiau nei tris dešimtmečius ir jau, atrodytų, įamžinome daugelio kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą, tačiau vis aiškėja naujų faktų apie už Lietuvą kovojusius žmones, kurių atminimas iki šiol deramai neišsaugotas ir jie nesulaukė deramo dėmesio ir pagarbos. Paradoksalu tai, kad tų žmonių pagerbimu rūpinasi ne vietos bendruomenė, bet senjorai žurnalistai iš didmiesčio.
Vienas iš tokių žmonių – buvęs Būdviečio kunigas Lionginas Kunevičius, ilgus metus leidęs pogrindinį laikraštį „Aušra“. Apie tai, kad šis laikraštis buvo leidžiamas Būdvietyje, „Dzūkų žinių“ redakcijai pranešė Lietuvos žurnalistų sąjungos Senjorų klubo MES narys Antanas Staškevičius.

Keliavo „Aušros“ takais

Žurnalistas neseniai su savo kolegomis keliavo tomis vietovėmis, kur 1975–1988 metais buvo
leidžiama „Aušra“. Viena iš tų vietų – Būdvietis. Pirmuosius keturis laikraščio numerius redagavo kunigas, o dabar kardinolas Sigitas Tamkevičius. Nuo penktojo numerio devynerius metus (1977 –1985) „Aušrą“ leido, redagavo ir spausdino Būdvietyje kunigas L. Kunevičius. Jis pats parašė daug straipsnių ir išleido 43 laikraščio numerius.
„Aušra“ buvo spausdinama rašomąja mašinėle, daugiausia naktimis, kiekvienas numeris sudarė 40–50 puslapių. Slaptai persiųsti į JAV „Aušros“ straipsniai buvo skaitomi užsienio radijo stočių laidose, skirtose Lietuvai.
1985 metais L. Kunevičius buvo perkeltas į Lukšių parapiją (Šakių r.), kur toliau leido „Aušrą“. Kunigas mirė 1994 metais Alytuje.
Kunigas L. Kunevičius už pasižymėjimą narsumu ir ištverme, ginant Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę, 1999 metais buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

Apie „Aušrą“ ir jos redaktorių, leidėją L. Kunevičių jokių atminimo ženklų nei bažnyčioje, nei šventoriuje, nei klebonijoje nėra. O ir dvaro svirnas, kaip kultūros paveldo objektas, perduotas parapijai, tuščias. Ir jame jokių atminimo stendų nėra.

Būdvietyje – jokių atminimo ženklų

Senjorai žurnalistai pirmiausia užsuko į Lukšius. Bažnyčioje jie rado atminimo lentą, kurioje buvo įrašyta: „Dėkojame Viešpačiui už du veiklius mūsų žemės švyturius kun. Antaną Tatatrę (Totoraitis), pirmosios mokyklos Lukšiuose kūrėją, rašytoją, pogrindinio leidinio „Aušra“ redaktorių, poetą kun. Lionginą Kunevičių“.
Paskui žurnalistai keliavo į Būdvietį, kur ilgus metus kunigavo ir „Aušrą“ leido L. Kunevičius.
„Čia kaimo arba visos seniūnijos informacinės lentos neradome. O ir seniūnijos administracija (seniūnė L. Šiuikienė) įsikūrusi kitame kaime. Ir klebono Gintauto Černiausko neieškojome. Jau buvau telefonu su juo kalbėjęs. Patvirtino, kad apie „Aušrą“ ir jos redaktorių, leidėją L. Kunevičių jokių atminimo ženklų nei bažnyčioje, nei šventoriuje, nei klebonijoje nėra. O ir dvaro svirnas, kaip kultūros paveldo objektas, perduotas parapijai, tuščias. Ir jame jokių atminimo stendų nėra. Raktas pas kleboną. Vėliau išgirdome, kad pats klebonas nesidomi parapijos istorija nei savo pirmtakų gyvenimu. Juk pernai sukako 100 metų parapijos įkūrimui, nebuvo jokių paminėjimų“, – savo įspūdžiais dalijosi A. Staškevičius.

Žmonės prisimena kunigą

Tuomet žurnalistai susirado kaimo senbuvę, kuri papasakojo apie čia kunigavusį ir „Aušrą“ leidusį kunigą L. Kunevičių.
Moteris pasakojo, jog parapijiečiai žinojo, kad klebonas naktimis rašo eilėraščius, todėl rytais ilgai miegodavo, net šiokiadienines pamaldas perkeldavo į popietinį laiką. Tačiau niekas nežinojo, kad klebonas naktimis ne tik rašydavo eilėraščius, bet ir leisdavo „Aušrą“. Sovietų saugumo agentams nepavyko susekti klebono. Pats klebonas ir ryšininkai, atveždavę jam rankraščius ir išsiveždavę naują „Aušros“ numerį, buvo puikūs konspiratoriai.
Rašomosios mašinėlės tarškėjimas naktimis trukdė klebono šeimininkės miegą, todėl buvo pasirūpinta, kad prie klebonijos namo būtų pastatytas nedidelis priestatas – miegamasis šeimininkei.
Anot A. Staškevičiaus, senesnieji kaimo gyventojai dar prisimena ir gerbia L. Kunevičių, todėl jam keista, kodėl iki šiol neįamžintas šio garbaus žmogaus atminimas.
Paklaustas, kaip, jo nuomone, turėtų būti įamžintas kunigo L. Kunevičiaus atminimas, A. Staškevičius sakė, jog garbingoje vietoje – bažnyčioje, šventoriuje, turėtų atsirasti atminimo lenta.
„Bet tik ne ten, kur dabar yra ant tvoros virbų pakabintos dvi atminimo lentelės 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriams ir Vyčio kryžiaus kavalieriams, kilusiems iš Būdviečio valsčiaus. Manome, kad tai nelabai garbinga vieta. Ar seniūnija tokia nuskurdusi, kad nepasirūpina tinkamesne?“ – svarstė A. Staškevičius.

Surado poeto kapą

Senjorai žurnalistai pasidalino dar vienu savo atradimu Būdvietyje. Jie surado šventoriuje palaidoto klebono, poeto Juozapo Marčiukonio kapą.
Prieš karą jis išleido eilėraščių knygelę „Su širdimi“. Pokaryje, 1947 metais, buvo atkeltas į Būdvietį. Sovietų saugumas jį įtarė bendradarbiavimu su partizanais, mušė, kankino. 1949 metais klebonas, jausdamas, kad tai gali baigtis mirtimi, paprašė parapijiečių Knyzų paslėpti jį savo ūkyje. Knyzai jį paslėpė, o kiti parapijiečiai galvojo, kad kunigą ištrėmė į Sibirą.
1950 metų žiemą kunigas mirė, Knyzai jį slapta palaidojo prie savo trobos, rūtų darželyje. 1989 metais jo palaikai buvo perlaidoti į bažnyčios šventorių, nors savo testamente kunigas buvo prašęs jį palaidoti kapinėse, šalia kitų dviejų kunigų.
Kunigo saugumu ir literatūriniu palikimu rūpinosi Monika Knyzaitė, kuriai 2004 metais buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvio vardas.

„Dzūkų žinių“ informacija

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: