Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Mylėk savo artimą (migrantą) kaip pats save, arba Kapčiamiesčio sėkmė

Algimantas Mikelionis

Minsko žmogėdrai A. Lukašenkai dirbtinai sukėlus migrantų krizę Lietuvoje ir į mūsų šalį plūstelėjus dideliam pabėgėlių srautui, mūsų šalis buvo tam nepasiruošusi ir dėl to išgyveno nemenką krizę. Iš karto atsirado lietuvių, kurie pasipiktinę rėkė, kad mažai ir neva menkai Lietuvos valstybei neverta šokinėti prieš kaimyninėje Baltarusijoje įsisiautėjusį diktatorių. Žodžiu, neverta kištis į kitų reikalus, o patiems žiūrėti savo problemų. Tas pats skambėjo ir dėl santykių su Rusija ir Kinija. Bet Lietuva, išgyvenusi pusę amžiaus trukusią sovietinę okupaciją, iš nelaisvės pančių išsilaisvinti linki ir kitų šalių žmonėms. Tai, kad esi mažas, dar nereiškia, kad esi silpnas ir niekam neįdomus ar nereikalingas. Vien moralinė parama režimo kankinamiems ir prievartaujamiems baltarusiams reiškia labai daug. Kažkada, nepriklausomybės aušroje, juk ir patys gaudėme bent menkiausią paramos mūsų besilaisvinančiai valstybei signalą. Ir paramos pirmiausia sulaukėme ne iš pasaulio gigantų, o iš tolimos ir mažytės Islandijos, kurioje tuo metu negyveno nė 300 000 gyventojų.
Iki šiol Lietuvoje neregėta migrantų krizė palietė ir Lietuvą, ir konkrečiai mūsų Lazdijų rajoną, jo miestelį Kapčiamiestį. Ši krizė mums davė labai daug pamokų ir parodė, kad dalis iš mūsų tiesiog liguistai negali pakęsti kitokių nei mes patys. O juk kalba eina apie toleranciją kitai rasei, kitoms kultūroms ir kitai religijai. Nors visur trimituojame, kad esame katalikai, bet pasirodė, kad būti tokiais ir vieną kartą per savaitę ar dažniau eiti į bažnyčią nepakanka, kad vadintumeisi garbingu kataliko vardu. Reikia laikytis Dievo įsakymų, o ne tik juos deklaruoti, iš visos širdies ir iš tikrųjų šv. Mišių metu linkėti vienas kitam ramybės. Pati migrantų krizės pradžia parodė, kad Dievo įsakymas „Mylėk savo artimą kaip pats save“ – daliai mūsų šalies katalikų tėra tušti žodžiai ir pažadas.
Pasipiktinimas iš pradžių kilo visoje Lietuvoje, taip pat ir mūsų rajono miestelyje Kapčiamiestyje, kur pylos iš vietinių gavo ir mūsų rajono merė A. Miškinienė. Ponia merė nuo pat pabėgėlių krizės pradžios migrantų atžvilgiu elgėsi garbingai ir padoriai. Tik Kapčiamiestyje kiek spustelėjus vietiniams gyventojams, truputį atsitraukė. Bet gerai yra viskas, kas gerai baigiasi. Žmonės, pamatę, kad migrantai nėra kažkokie pabaisos su trimis galvomis ir keturiomis kojomis, atlyžo, o ir bėgantis laikas parodė, kad migrantai nekelia jokio pavojaus. Dabar situacija Kapčiamiestyje yra gera, galima tik pasidžiaugti, kad ir vietiniai žmonės migrantų atžvilgiu yra geranoriškai nusiteikę. Kapčiamiestį kaip sėkmingo sugyvenimo su migrantais pavyzdį galima rodyti visai Lietuvai. Prisiminkime posakį, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Iš pradžių migrantų antplūdis į Lietuvą ir mūsų rajoną atrodė kaip itin didelis blogis ir vos ne Dievo rykštė. Dabar gi galime tiems patiems migrantams padėkoti už gautą didelę gyvenimo pamoką, kuri parodė, kad toli nuo Lietuvos gyvenančios tautos ne taip jau labai skiriasi nuo lietuvių. Taip, jos gyvena kankinamos karų, nepriteklių, priespaudos, ir kaip gražu, kad, jiems atsidūrus Lietuvoje, jais buvo tinkamai pasirūpinta. Iš pradžių buvo daug triukšmo, erzelio ir chaoso, bet šiuo metu taip sakyti jau tikrai negalima.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: