Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Kunigas Valdemaras Smulskis: „Nereikia bent kapinėse konkuruoti, visi prieš Dievą esame lygūs“

„Uždegtų žvakučių skaičius nėra svarbiausias pagarbos ir atminties rodiklis, svarbiausia — malda ir atmintis. Mūsų tokia kultūros samprata — norime atrodyti geriau už kaimyną. Koks mano antkapis, kokia puokštė, kokia žvakutė! Tai liaudyje vadinama mandrumu. Mano nuomone, svarbu, kad degtų bent viena žvakelė už mirusįjį ir jis būtų pagerbtas“, — sakė klebonas. (Redakcijos „Dzūkų žinios“ nuotr., Krosnos kapinės.)

Baigiantis spaliui, žmonės važiuoti ir pėsti skuba aplankyti artimųjų kapus. Kapų kauburėliai sumirga chrizantemų žiedais, o Vėlinių naktį visos kapinės skęsta žvakių šviesoje. Senovėje žemdirbiai tikėjo, kad ugnis pritraukia mirusiųjų vėles, ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo šventėse deganti ugnis – mūsų siekis susitaikyti su tais, kurie išėjo iš šio pasaulio. Žvelgdami į liepsną, mes akimirksnį pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni. Sušildyta mūsų dvasios ir širdies liepsnos, nurimsta ir vėlė, žinodama, kad ji dar gyva mumyse. Nors, atrodytų, visi žinome lapkričio pirmosiomis dienomis minimų švenčių – Visų Šventųjų ir Vėlinių – prasmę, tačiau ne vienam kyla klausimų apie šių svarbių dienų ištakas, esmę, paminėjimo būdus.

Išskirtinės metų dienos

Krosnos ir Šeštokų parapijų klebonas Valdemaras Smulskis pasakojo, jog katalikų bažnyčioje nuo senų laikų Visų Šventųjų diena (lapkričio 1-oji) yra ta diena, kai paminimi ir atsimenami visi Šventieji.
„Vėlinės, tai yra ta diena, kai lankome tėvelių, senelių, savo giminų kapus. Vieną kartą metuose paminime savo šeimos mirusįjį. Puošiame kapus, uždegame žvakeles. Šios abi dienos labai daug kuo nesiskiria, nes yra vėlė, siela, mūsų šeimos narys, su kuriais tomis dienomis norime suartėti. Gimines, artimus žmones mes nešiojamės savo širdyje, o vieną kartą per metus mes juos paminime“, – pasakojo klebonas.
Jis teigė, jog ta proga bažnyčioje aštuonias dienas meldžiamasi už mirusiuosius, prieš Šventas Mišias vyksta gedulinės valandos. Kunigas jų metu dėvi gedulo spalvos – mėlyną arba violetinį –arnotą. Kunigo nuomone, Visų Šventųjų diena ir Vėlinės yra gražiausios, išskirtinės dienos, kai rengiama gedulinė procesija į kapus.
„Procesijos metu kunigas smilko, krapina, yra keturios stotys, kunigas privalo tą procesiją organizuoti. Tačiau ne visi kunigai tai daro. Kiekvienoje parapijoje kunigas yra kaip popiežius. Esu tikras, kad viskas turi būti daroma pagal Romos Mišiolą, tuo turi remtis kiekvienas kunigas. Mes šią procesiją visada organizuojame, tai, mano nuomone, yra privaloma. Ji bus ir šiemet. Žinoma, dėl COVID –19 grėsmės imamės visų saugumo priemonių, tačiau ji tikrai turi vykti“, – sakė klebonas.

Konkurencija vyksta ir kapinėse

Per šias šventes pastebima, jog ant kapų žmonės stengiasi uždegti kuo daugiau žvakučių, atrodytų, tuo norėdami parodyti, kaip stipriai jie atsimena savo artimuosius.
Kunigas pripažįsta, jog žvakučių deginimas yra neatskiriama šios šventės dalis, tačiau primena, jog svarbiausia yra mūsų malda.
„Uždegtų žvakučių skaičius nėra svarbiausias pagarbos ir atminties rodiklis, svarbiausia – malda ir atmintis. Mūsų tokia kultūros samprata – norime atrodyti geriau už kaimyną. Koks mano antkapis, kokia puokštė, kokia žvakutė! Tai liaudyje vadinama mandrumu. Mano nuomone, svarbu, kad degtų bent viena žvakelė už mirusįjį ir jis būtų pagerbtas“, – sakė klebonas.
Jis teigė, jog seniau tas noras pasirodyti vieniems prieš kitus pasijausdavo ir kapinėse: koks tavo paminklas, toks tu esi turtingas ar skurdžius. Jei turtingesnis, tai tavo paminklas bus didelis, jei tu neturtingas, tai tavo paminklas mažas.
„Žmonės konkuruodavo ir tokiuose dalykuose. Gal taip išreiškiama savigarba, unoras? Manau, kad žmonės viską turi daryti pagal savo galimybes, nereikia bent kapuose konkuruoti, mes visi esame prieš Dievą lygūs“, – sakė klebonas V. Smulskis.

Heloviną vertina skeptiškai

Paklaustas, kaip jis vertina dabar pas mus vis populiarėjančią Helovino šventę, V. Smulskis šiuo klausimu buvo skeptiškas.
„Tos dienos – rimtis, susikaupimas, atmintis, tačiau nemažai žmonių švenčia Helovino šventę, drožia moliūgus, tyčiojasi iš mirties. Tai Vakarų tradicija, kurią mes bandome pasisavinti, kopijuoti ir priderinti prie savo gyvenimo, kaip ir daugelį kitų mūsų kultūrai svetimų dalykų. Helovinas su krikščionybe nieko bendra neturi. Tai pasityčiojimas, kuriam skiriame savo laiką. Reikia tą laiką skirti savo artimiesiems, o ne moliūgų skaptavimui“, – sakė V. Smulskis.

Lietuvoje švenčiama nuo senų laikų

Vėlinių, seniau vadinamų Ilginių, kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui, nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laukų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines buvo ruošiamos vaišės kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.
Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji.
Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesakus saugoti mirusiųjų atminimą.
Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius.

Dzūkijoje ilgai išlaikė tradicijas

Ilgiausiai Vėlinių šventimas pagal pagoniškus papročius išliko Dzūkijoje. Pagerbdami mirusius, žmonės melsdavosi prie valgiais nukrauto stalo, ant kurio būdavo padėta sėtuvė su uždegta žvake, duonos kepaliuku ir kitu maistu, kurį vėliau išdalydavo elgetoms, kad šie pasimelstų už vėles. Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir deivė Veliona. Tai vėlių Deivė – Motina.
Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui tešlą dar pasaldindavo sacharinu ir iš jos kepdavo bandeles. Šaltanosiai buvo daromi iš panašiai kaip šiandienos cepelinams sutarkuotų ir nuspaustų bulvių, į paplotėlio vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai buvo valgomi su „meškos pienu“ – pasaldintu aguonpieniu.

Vyksta Vėlinių (Ilgių) žygiai

Kaip teigia  Etninės kultūros globos tarybos vyriausioji specialistė Audronė Daraškevičienė, šiandien galima pastebėti populiarėjant prasmingą Vėlinių (Ilgių) minėjimo formą – Ilgių žygius ir panašius bendruomeninius susibūrimus, kurių tikslas – pagerbti protėvius, kovotojus už Lietuvos laisvę, prisiminti svarbius Lietuvos istorijos momentus, o taip pat – pabūti su nurimusia gamta.
Geografė, kraštotyrininkė Nijolė Balčiūnienė pastebi, kad Vėlinių (Ilgių) žygiai nėra naujas reiškinys. Jie pradėti organizuoti sovietmečiu kaip pasipriešinimo režimui ir etnokultūrinio sąjūdžio dalis. „Sovietmečiu Vilniaus universiteto studentai etnokultūrininkai per Vėlines visada eidavome aplankyti Jono Basanavičiaus kapo, – pasakoja M. Balčiūnienė. – Mums tai buvo labai svarbu – kaip parodymas, kad mes iš tiesų gyvename ne sovietinės, o laisvos Lietuvos idėjomis. Saugumas tai draudė: mes buvom neįleidžiami, ne vienas buvo areštuotas. Tai buvo didelė problema. Tad buvo sugalvota elgtis kitaip. 1969 metais Jonas Trinkūnas pasiūlė Vėlines (Ilges) paminėti prie Karmazinų pilkapių.“ 1969-ųjų spalio pabaigoje, pasak N. Balčiūnienės, didelis būrys jaunimo – VU žygeivių, romuviečių – susirinko Karmazinų slėnyje ir prie čia esančių pilkapių pirmą kartą šventė atkurtas senovines Ilges. Nuo tada Vėlinių (Ilgių) žygiai Vilniaus apylinkėse organizuojami kasmet iki šių dienų.
Etninės kultūros globos taryba kviečia visus Vėlinių (Ilgių) laikotarpiu atminti ir pagerbti ne tik mirusius artimuosius. Uždekime žvakelę ant daug gero visų labui padariusio kraštiečio kapo arba ant užmiršto, niekieno nelankomo kapelio. Aplankykime vietas, kuriose žuvo kovotojai už Lietuvos laisvę. Pagerbkime pilkapius ar kitas senąsias laidojimo vietas, kuriose ilsisi mūsų protėviai

„Dzūkų žinių“ informacija

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: