Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Pagaliau Lietuvoje įsigali naujos mirusiųjų pagerbimo tradicijos

Algimantas Mikelionis

Laiko ratas sukasi nenumaldomai ir vėl į mūsų ir gretimas šalis atkeliauja niūriausias laikas per visus metus. Viskas gal ir būtų ne taip prastai, jeigu paskutinį spalio savaitgalį laikrodis nebūtų atsukamas valanda atgal. Bet pažadai ir priesaikos, kad reikia pagaliau nustoti sukinėti laikrodį du kartus per metus, vis lieka pažadais ir toliau yra kankinami suaugusieji ir vaikai. Bet kokia nauda, kuri gal ir buvo juntama kažkada, jau seniai paneigta ir tiesiog šios nevykusios ir kvailos tvarkos laikomasi vien dėl to, kad su tuo nesutinka visos Europos Sąjungos šalys. Lietuvoje buvo atlikta ne viena apklausa ir visuomenės nuomonės tyrimai, kurie aiškiai įrodė, kad mes pasisakome už laikrodžio rodyklių palikimą ramybėje.
Tokiu niūriu metu lapkričio pirmąją minima Visų Šventųjų diena, o lapkričio antrąją – Vėlinės. Tomis dienomis prisimename išėjusiuosius, lankome ir papuošiame jų kapus, susitinkame su artimesniais ir tolimesniais giminėmis. Nors ilgai lietuvių kapų puošimo ir lankymo tradicijos buvo neracionalios ir ne itin išmintingos, bet dabar tikrai galime pastebėti, kad per trisdešimt laisvės metų daug kas pasikeitė į teigiamą pusę arba po truputį ten juda. Jau žymiai labiau sumažėjo nesaikingos ir gigantomaniškos paminklų statymo ir kapų puošimo varžybos. Šiuo atveju vis labiau įsigali kuklumas arba minimalizmas. Ant artimojo jau neužverčiamas kuo didesnis akmuo, o puikiai tinka mažas paminklėlis ar lauko akmenukas. Kapai jau neskęsta nerealiuose kiekiuose gėlių ir kitų papuošimų. Juk kaip gražu, kai kapas, kuriame palaidotas vienas žmogus, yra tvarkingas su viena uždegta žvakele ir kuklia gėlių puokštele. Ir apskritai vertėtų daugiau ir dažniau gėles dovanoti dar žmogui gyvam esant, o ne iškeliavus į kitą pasaulį. Dar kapuose vis pasitaiko neskoningo puošnumo ir gausos atvejų, bet jų po truputį vis mažėja.
Vis dažniau pastebime, kad ir išėjus artimajam elgiamės vis kukliau ir saikingiau nei anksčiau. Jeigu velionį anksčiau pašarvoję laikydavo dvi dienas ir tik trečiąją dieną jis būdavo laidojamas, tai dabar neretai pasitaiko, kad pašarvotus palaikus pagerbus vieną dieną, kitą dieną jau vyksta laidotuvės. Velionio artimieji vis dažniau prašo nenešti milžiniškų vainikų ir kašikėlių, o geriau siūlo apsiriboti keliais kukliais žiedais. Vis rečiau šermenyse stalai lūžta nuo itin gausių vaišių ir prie jų per prievartą dar brukamų taurelių. Tuomet neretai tokia liūdna proga vis garsėja kalbos ar net suskamba juokas.
Kai kas paremia savo artimuosius ar kitus asmenis, mirus jų artimajam, įteikdamas nemenką pinigų sumą. Tai jau žymiai protingiau nei užversti velionį kalnais vainikų ir gėlių. Kiek įdėti į vokelį, sprendžia jau tie, kurie jį pasiruošę įteikti, o šlamančių kiekis turi atitikti remiančiojo finansines galimybes. Skurdžiau gyvenančius galima paremti dosniau, o turtingus – kad ir simboliškai arba tik keliais gėlės žiedais. Galima padaryti išvadą, kad, laidodami ir pagerbdami savo mirusius giminaičius, jau praktiškai priartėjome prie išsivysčiusių šalių kultūros, papročių ir praktikos.
Šiemet kaip niekad saikas bus reikalingas ne tik pagerbiant artimųjų amžino poilsio vietas, bet ir susitinkant bei bendraujant su artimaisiais ir giminaičiais. Visi žinome, kad siaučia koronavirusas, tad pabūkim šiemet truputį saikingesni ir atsargesni bei laikykimės visų nustatytų taisyklių. Nereikia pamiršti, kad svarbiausias artėjančių dienų tikslas – aplankyti artimųjų kapus ir prisiminti, kokie jie buvo gyvenime, ko mus išmokė, kodėl mums jų dabar trūksta, ir, pakėlę akis į dangų, padėkokime jiems už tai, kad buvo mūsų gyvenimo kelyje ir dabar mus saugo žvelgdami iš viršaus.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: