Ši jauna, žavi moteris per dvi savaites padarė stulbinančią sportininkės karjerą. Iš Lazdijų krašto kilusi, dirbanti ne tik mūsų rajono Šventežerio mokykloje, bet ir vienoje iš Alytaus mokyklų lietuvių kalbą ir literatūrą dėstanti Aušrinė Mocejūnienė sugebėjo tapti fitneso (kūno rengybos) IFBB Lietuvos taurės ir tarptautinio IFBB kultūrizmo ir fitneso turnyro „Grand Prix Pepa“ Čekijoje prizininke. Tai jai pavyko pasiekti kasdien sunkiai dirbant, atsisakant daugelio gyvenimiškų malonumų ir pagundų, padedant savo treneriui, taip pat iš mūsų krašto kilusiam sportininkės broliui Mariui Blaževičiui.
Apie mažai mums žinomą sporto šaką – fitnesą, sportininkams keliamus reikalavimus, mokytojos darbo derinimą su sportu, erotikos ir sporto santykį, žmogiškus malonumus po varžybų kalbamės su prieš keturias dienas iš Čekijos su trofėjais sugrįžusia A. Mocejūniene.
– Esate fitneso, kūno rengybos sporto atstovė. Kada susidomėjote šiuo sportu?
– Daug metų sportuoju, o šiuo sportu susidomėjau prieš šešerius metus. Gražūs kūnai moterį žavi. Brolis tuo užsiiminėjo, su žmona kartu dalyvavo varžybose. Pagalvojau, jog gal ir aš kada nors dalyvausiu tokiose varžybose. Didžiausią įtaką mano pasirinkimui padarė brolio, kuris ir tapo mano treneriu, pavyzdys.
– Ar daug teko pakeisti savo kūne, kad galėtumėte užsiimti šiuo sportu?
– Visada pakankamai gerai, sportiškai atrodžiau, todėl man nebuvo sudėtinga imtis šio sporto. Brolis tapo mano treneriu ir vertino mano kūno galimybes. Nuolat pati klausdavau, ar dar neatėjo laikas lipti ant scenos. Pamažu treniruotės tapo mano gyvenimo dalimi, pradžioje jos vykdavo tris kartus per savaitę, paskui ir keturis, penkis. Nebuvo sudėtinga. Sudėtingiau buvo suderinti treniruotes ir darbą, nes dirbu mokykloje. Žinoma, stipriai reikėjo keisti mitybos įpročius, ypač prieš varžybas. Nors ir šiaip visada stengiausi nepiktnaudžiauti maistu.
– O mitybos kontrolė dėl svorio ar dėl raumenyno?
– Dėl ryškumo, dėl kūno formų pokyčių. Tai nėra badavimas, tai sveikas maitinimasis, kai į racioną įvedama daug daržovių, žuvies produktų, reikia vitaminų, skaičiuojamas balansas. Tenka maistą susidėlioti gramais, negali nuklysti nuo trenerio nurodymų, griežta disciplina. Save įstatai į tam tikrą režimą. Į darbą tenka neštis maisto indelius, todėl mokiniams kyla klausimų, ar mokytoja spėja pavalgyti, nes per pertraukas vaikšto su indeliais, ne vienas praeidamas skanaus palinki.
– Kokie yra fitneso varžybų reikalavimai? Kokie yra rodikliai, pagal kuriuos teisėjai sprendžia, kas yra geriausias?
– Yra kūno proporcijos, kurias reikia deramai pateikti. Turi parodyti pečius, nugarą, kojas, šonines pozas, reikia mokėti įtempti raumenis pagal tam tikrus reikalavimus. Yra keturios pozos, kurias turi teisėjams parodyti. Jie žiūri, ar jos yra proporcingos. „Model“ kategorijoje yra daugiau elegancijos ir grožio konkurso elementų, čia raumeningumo nereikalaujama, tą savo proporcingumą tu turi elegantiškai pateikti. Yra dvi dalys – su ištisiniu bikiniu ir su vakarine suknele. Tada abiejų dalių balai sumuojami ir gauni galutinį įvertinimą.
– Ar seniai dalyvaujate varžybose?
– Pirmą kartą varžybose dalyvavau šių metų spalio mėnesį, Kėdainiuose vyko Lietuvos taurės varžybos. Dalyvavau net trijose kategorijose. Tarp naujokių, kurios už mane beveik dešimtmečiu jaunesnės, užėmiau 4 vietą. Varžybose su veteranėmis (nuo 35-erių metų) užėmiau antrą vietą, „Fitmodel“ kategorijoje taip pat laimėjau antrąją vietą. Kai sėkmingai startavau Lietuvoje, su treneriu nusprendėme važiuoti ir į užsienį. Spalio pabaigoje Čekijoje vykusiame tarptautiniame turnyre man gerai pasisekė, „Fitmodel“ kategorijoje laimėjau antrą vietą, o moterų veteranių – 3-ąją vietą.
– Jūsų formos kaip manekenės?
– Panašiai, nes kiekvieną rytą turiu įvertinti savo kūno būklę ir matuotis parametrus. Visą informaciją perduodu treneriui, o jis stebi situaciją, ar sklandžiai vyksta riebalų deginimas. Mano gyvenimas labai intensyvus.
– Jūsų komandoje yra nemažai žmonių, kurie padeda rengtis varžyboms.
– Taip, yra ir įvaizdžio formuotojos, kurios gali padėti pozuoti, spręsti moteriško grožio klausimus. Treneris rekomenduoja specialistus, kurie galėtų padėti. Visur yra reikalavimai ir standartai: koks turi būti bikinis, koks apavas ir t. t. Merginos, kurios jau yra dalyvavusios tokiose varžybose, labai draugiškos, pataria, kaip reikia pozuoti, kokio dizaino drabužį geriau pasirinkti, net pasiūlo paskolinti ar išnuomoti savo drabužius. Savaitgalius leisdavau sostinėje ir Kaune: vykdavau į pamokas Vilniuje pas pozavimo trenerę, į Kauną pas brolį, kad šis įvertintų kūno linijas, bei toliau šlifavome pozavimą ir derinome maisto racioną. Tempas buvo didelis, bet rezultatai atpirko tą vargą.
– Kur kasdien sportuojate?
– Kadangi kiekvieną dieną vykstu į darbą Alytuje, Vidzgirio progimnazijoje, šiame mieste nesunku surasti gerą sporto klubą. Kai nebuvo pandemijos ir neformalios veiklos buvo leidžiamos, savo fizinę formą palaikydavau Lazdijų sporto centre, o per karantiną sportavau namie.
– Kas Jus sieja su Lazdijais?
– Mes kilę iš Lazdijų krašto, Šventežeryje gyvenome su tėvais. Čia su broliu baigėme mokyklą, kurioje ir pati dirbu nuo 2007-ųjų. Brolis dar mokykloje pradėjo sportininko karjerą (užsiiminėjo dziudo veikla), o vėliau pradėjo ir trenerio karjerą. Brolis yra man pavyzdys – jis ir treneris, ir gydytojas, žmogus, padedantis suvokti ir pažinti žmogaus kūną.
– Esate baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, Mykolo Riomerio universitete studijavote ir viešąjį administravimą, mokykloje dėstote lietuvių kalbą ir literatūrą. Kaip Jūsų sportavimą vertina Jūsų mokiniai?
– Iš savo buvusių ir dabartinių auklėtinių sulaukiu daug palaikymo, palankiai mano sportą vertina ir darbe. Dėl moksleivių tėvų nuostatų – nežinau, nors tėvelių komentarai viešumoje yra gražūs. Visada atsiras ir skeptikų, tai yra normalu. Manau, kad sportuojanti mokytoja moksleiviams yra motyvacija judėti į priekį.
– Ar nebuvo kompleksų viešai rodytis, vilkint bikiniu, juk moterys dėl to labai kompleksuoja? Ar nebuvo sudėtinga peržengti tą barjerą?
– Man šiek tiek buvo neramu, kaip į mano šį sportą reaguos mokinių tėvų bendruomenė, juk nemaža dalis mūsų visuomenės nėra pakankamai modernūs ir liberalūs, vis dar gyvi tam tikri stereotipai. Nerimavau, kai mokyklos direktorius pasidalino brolio postais, kur buvau su bikiniu. Tačiau priekaištų nesulaukėme. Lipti į sceną su bikiniu nesidrovėjau, nes tai yra tam tikra sporto šaka. Juk nieko bloga nedarau, darbui tai netrukdo, tai mano asmeninis hobis.
– Ar fitnesas erotiška sporto šaka?
– Kūnai visada turi tam tikros erotikos, bet tai sporto šaka. Kas nebuvo ant scenos, tas neįsivaizduoja, kiek ten reikia atiduoti jėgų. Įtempti raumenis ir išbūti tam tikrą laiką nėra lengvas darbas. Man pozavimas buvo tikras iššūkis, maniau, kad niekada to nepadarysiu. Tai juodas darbas, o šypsena sunkiai išspaudžiama. Mums, sportininkams, tai su erotika tikrai nesiasocijuoja. Mes, stebėdami savo kolegų vyrų pasirodymus, išgyvename, kad jie gerai išstatytų pozą, geriausiai parodančią raumenyną, kad tinkamai pozuotų, nevertiname jų kaip vyrų, bet žiūrime kaip į sportininkus.
– Jūsų kūnas nepriekaištingai sutvarkytas, puikios formos, idealių proporcijų. Ar vasarą, kai lengvesni ir atviresni drabužiai, jaučiate varstančius vyrų žvilgsnius?
– Jaučiu. Ne tik vyrų, bet ir moterų. Moterų gal net labiau, aš ir pati dažnai atkreipiu dėmesį, jeigu šalia matau sportišką, gražių kūno linijų moterį – tai verčia ir pačią pasitempti. Nepriekaištingos kūno linijos kainuoja daug darbo. Gulėjimas prie televizoriaus ir bandelių valgymas, ką dauguma veikė per karantiną, neduos tokio rezultato.
– Jei Jums pasakytų, kad dvi dienas galite nesilaikyti jokių dietų, ką darytumėte, kokius dalykus leistumėte sau?
– Dabar, po varžybų, tris dienas valgiau, ką norėjau ir kiek norėjau. Visada po varžybų treneris sako: „Valgyk, ką nori“. Po varžybų grįžau sekmadienį, valgiau tai, ko labiausiai buvau pasiilgusi – saldumynų, jų nebuvo galima valgyti, nes per visą varžybinį pasiruošimą iš saldumynų galėjau valgyti tik šilauoges. O dabar – bandelės, šokoladas, cepelinai, žinoma, su saiku, negalima taip drastiškai keisti mitybos įpročių, dar teks kurį laiką palaikyti griežtesnį režimą. Po truputį sugrįšiu į įprastą gyvenimą.
– Ką patartumėte toms merginoms ir moterims, kurios jaudinasi dėl netobulų savo kūno formų?
– Nesiimti drastiškų dietų, jokių badavimų, tai labai kenkia organizmui. Reikia po truputį keisti mitybą, daugiau įvesti fizinio aktyvumo. Greito rezultato nebus, reikia kelerių metų darbo. Pirmiausia – mityba, matome, kaip atrodo nemaža dalis paauglių – neestetiškai ir nesveikai. Reikia vengti saldumynų ir traškučių. Ką mes įdedame į kūną, tokį jį ir turime. Po paros matai, ką suvalgei prieš parą ir kaip pasikeitė tavo kūnas. Kūnas labai greitai parodo, ką tu darai ne taip. Šis sportas dar kartą įrodo, kiek daug mūsų gyvenimas priklauso nuo mitybos: mityba duoda 70 proc., o sportas 30 procentų laukiamo rezultato.
– Ką Jums duoda šis sportas?
– Padeda augti kaip asmenybei, ugdo valią, pasitikėjimą savimi.
– O kas toliau?
– Per žiemą varžybų nebus, laukia įprastos treniruotės, sveika mityba, o pavasarį greičiausiai vėl planuosiu dalyvauti varžybose ir siekti dar geresnių rezultatų. Juk atkaklus tikslo siekimas visada veda į pergales.
– Ačiū už pokalbį.
„Dzūkų žinių“ informacija