Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Žmonės

D. Palačionis: „Lazdijų kraštas visada buvo, yra ir bus mieliausias ir brangiausias“

„Nuo tada, kai su žmona sukūrėme šeimą, visada norėjome 3 vaikų, taip jau atsitiko, kad visi trys vaikai gimė 21 mėnesio dieną, tik skirtingais mėnesiais. Susipažinau su žmona taip pat 21-ą dieną, o pasipiršau irgi 21-ąją. Tik susituokėme 26 d.“, – pasakoja D. Palačionis.

Tėviškės meilė ir stiprūs ryšiai su gimtine daugeliui išlieka visam gyvenimui, nesvarbu, kaip toli gyvenimas nuo jos nubloškia. Savo tėviškės patriotas, nesvarbu, kur dirbtų ar gyventų, visada domisi tuo, kaip gyvena tėviškėnai, kaip sekasi gimtojo krašto žmonėms: jis džiaugiasi, kai tėviškei sekasi, liūdi, kai ją užklumpa bėdos.


Kai prieš pustrečių metų iš darbo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Ūkio tarnyboje išėjo ilgametis jos vadovas Deivydas Palačionis, daugelis jo bendradarbių, bičiulių, pažįstamų tai pavadino didele netektimi – sau asmeniškai ir Lazdijų rajonui. Pareigingas, patikimas, profesionalus, modernus jaunas žmogus puikiai susitvarkydavo su savo darbu, buvo kupinas naujų idėjų.
Išvykęs gyventi ir dirbti į Alytų, D. Palačionis nė dienai nenutraukė ryšių su savo gimtine. Socialiniuose tinkluose jis nuolat palieka įrašų, pastebėjimų apie Lazdijuose vykstantį gyvenimą. Ir tie, kas nežino, kad Deivydas su šeima gyvena Alytuje, paskaitę jo postus socialiniuose tinkluose, yra įsitikinę, jog šis žmogus vis dar gyvena Lazdijuose.
Nors dabar Deivydo namai yra Dzūkijos sostinėje, nors ten gyvena nuostabi jo šeima, tačiau akivaizdu, jog jo širdis iki šiol plaka Lazdijų ritmu.
Su tikru Lazdijų krašto patriotu D. Palačioniu kalbamės apie gyvenimo iššūkius, atsakingą darbą, šeimos vertybes ir dėl tėviškės nesėkmių kankinančius skaudulius.

– Prieš kelerius metus išėjote iš darbo Lazdijų rajono savivaldybėje ir išvykote iš Lazdijų. Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas naujajame etape?
– Sprendimas išeiti iš darbo Lazdijuose ir pradėti naują gyvenimo etapą nebuvo lengvas, nes Lazdijuose atidirbau 12 metų. Per tuos visus metus sutikau daug puikių žmonių, daug gerų ir savo darbą išmanančių kolegų bei draugų. Nuveikti darbai mano buvusiose pareigose, ateities planai –visa tai buvo labai sunku palikti. Žinoma, tai buvo neišvengiamas sprendimas, nes tuo metu, kai palikau Lazdijus, jau ketverius metus su šeima gyvenome Alytuje, žmona čia jau buvo suradusi darbą, dukra ėjo į darželį. Pamenu, kai dukra vieną kartą manęs paklausė: „Tėti, o kodėl tu manęs nepasiimi iš darželio?“ Sakiau, kad mano darbukas yra toli ir nespėju grįžti. O ji ir sako: „Tėti, tai pasistatyk darbuką arčiau, mama tai pasistatė“. Taip mūsų dukra tuo metu suprato jos pasiėmimo iš darželio problemą. Vis su žmona kalbėdavome, kad reikia kažkaip ryžtis palikti gimtąjį kraštą ir pradėti naują etapą Alytuje.


Išėjęs iš Lazdijų rajono savivaldybės administracijos, nusprendžiau šiek tiek pailsėti. Buvo daug prisikaupusių darbų namuose, nes, kai įsigijome būstą, pradėjau remonto darbus, tad tas laikas buvo paskirtas užbaigti remontus, pailsėti nuo nuolatinio bėgimo, popierizmo ir nesibaigiančių darbinių rūpesčių, kurių netrūko.

– Kas naujo įvyko Jūsų gyvenime per tuos pustrečių metų? Kokius darbus teko dirbti? Ką atradote ir praradote per tuos metus?
– Svarbiausia ir geriausia, kas galėjo nutikti per tuos pustrečių metų, yra tai, kad gimė du sūnūs. Adomas gimė tais metais, kai palikau Lazdijus, o Ainius – vos prieš pora mėnesių. Tai du didžiausi ir maloniausi įvykiai mūsų šeimoje.
Praėjus keturiems mėnesiams po išėjimo iš darbo Lazdijuose, laimėjau konkursą direktoriaus pavaduotojo ūkiui pareigoms užimti Alytaus miesto lopšelyje-darželyje „Girinukas“. Darbas nebuvo svetimas, nes panašų darbą dirbau Lazdijuose, bet naujovių buvo kaip ir kiekviename naujame darbe. Džiaugiuosi šia patirtimi švietimo įstaigoje ir dėkoju visam darželio kolektyvui, kurie mane šiltai priėmė ir davė neįkainojamos patirties.
Šiuo metu dirbu Alytaus regiono atliekų tvarkymo centre darbo saugos ir priešgaisrinės saugos inžinieriumi. Gavęs pasiūlymą čia dirbti, ilgai nesvarsčiau, nes buvau girdėjęs puikių atsiliepimų apie šią įmonę dar dirbdamas Lazdijuose. Dažnai tekdavo pasitarimų metu girdėti iš buvusių savivaldybės vadovų, kaip Lazdijų rajono gyventojai su šios įmonės pagalba puikiai tvarko atliekas, kaip investuojama į inovatyvų atliekų tvarkymą visame Alytaus regione ir t. t. Neslėpsiu, buvo neramu imtis tokių atsakingų pareigų, bet kartu ir įdomu. Dar prieš pradėdamas eiti šias pareigas, įsigijau reikiamus pažymėjimus tiek darbo saugai, tiek priešgaisrinei saugai, tad šiek tiek teorinių žinių jau turėjau, bet tik pradėjus dirbti, kaip ir daugelyje darbo vietų, patirtis ateina savaime. Dabar tai šypseną kelia, bet tada – pirmasis gaisras vos po kelių savaičių darbo įmonėje, stresas praktiškai vos ne per dieną laiko sustatė viską į savo vietas. Greitai viską sužinojau. Kolegos juokavo, kad tai buvo puikus krikštas. Na, dabar jau antri metai, kai dirbu šioje įmonėje. Labai džiaugiuosi draugišku kolektyvu, kuris visada padės ir patars, vadovai niekada nenusisuks, o tenkanti atsakomybė dėl kiekvieno įmonės darbuotojo įpareigoja viską atlikti kruopščiai ir laiku.
Labai džiaugiuosi, kad, siaučiant COVID-19 pandemijai, mūsų įmonės imunizacija siekia 96 proc. Daugeliui kolegų tikriausiai atsibodau rašydamas elektroninius laiškus su vis naujais Vyriausybės sprendimais, su įmonės vidinėmis COVID-19 valdymo priemonėmis, kurias priėmėme, kad nesustotų darbas įmonėje, kad kuo mažiau sirgtų ir nereiktų izoliuotis, bet kolegų supratingumas ir, kaip ir minėjau, tokia įmonės didelė imunizacija leido mums visą pandemijos laikotarpį nesustojus dirbti ir, ačiū Dievui, be didelių neigiamų pasekmių. Esu patenkintas tuo, kur dabar esu, ir dėkingas visiems kolegoms.


Per tą laiką, kurį gyvename Alytuje, atradome Lazdijus iš naujo, nes kai visą laiką ten gyvenai ir dirbai, vienaip atrodė, o kai dabar grįžtame į kaimą, aplankome Lazdijų rajono lankytinas vietas, jos atrodo visai kitaip nei anksčiau, na, o praradimų tikriausiai negalėčiau įvardinti, nes jų tiesiog nebuvo arba jie buvo labai menki.

– Kaip Jums atrodo Lazdijai iš laiko ir atstumo perspektyvos? Kokių neišnaudotų galimybių turi Lazdijai? Kuo jie galėtų būti įdomūs tautiečiams ir užsieniečiams?
– Kaip jau minėjau, Lazdijų rajoną atradome iš naujo, nes dabar jį matome kitomis akimis. Mums šis kraštas visada buvo, yra ir bus mieliausias ir brangiausias, kad ir kur būtume, nes tai gimtinė, namai, artimieji ir draugai.
Šiais laikais socialiniai tinklai užkariavę kiekvieno išmanųjį įrenginį, ir ta informacijos sklaida labai sparčiai vyksta, tad tenka paskaityti vietinę spaudą ar socialinių tinklų įrašus apie Lazdijų gyvenimą, parvykę pas tėvus, susitikę su artimaisiais bei draugais, neišvengiame diskusijų apie Lazdijus.
Dabar, praėjus jau tiek laiko, kai su Lazdijais nesieja darbiniai santykiai, ir matant, ką rašo spauda, bei girdint iš buvusių kolegų, kokios permainos vyksta Lazdijuose, man nuoširdžiai yra labai skaudu. Skaudu dėl to, kad daug savo srities vietinių specialistų turėjo užleisti vietas kitų savivaldybių gyventojams. Per tiek metų, kiek aš dirbau Lazdijuose, tokios darbuotojų kaitos niekada nebuvo, visi dirbo, nepriklausomai nuo politinių, asmeninių ar dar kokių pažiūrų. Yra nemažai skaudžių dalykų, kas vyksta Lazdijuose, bet nenoriu dabar to eskaluoti. Gyventojai, manau, patys puikiai mato ir supranta.
Lazdijai yra turizmo kraštas. Daugiau čia, kaip aš sakau, nelabai ką išvaidinsi. Ežerų, sodybų, miškų turime pakankamai, bet to rajono sėkmei nepakanka. Lazdijams reikia traukos objektų, kuriuos galėtų lankyti tiek pravažiuojantys į Europą, tiek vykstantys iš jos, tiek rajono svečiai. Sakysite, kad tokių objektų rajone pilna? Taip, jų tikrai yra, bet aš turiu omenyje tokį objektą, kuris būtų unikalus, kad ir, pvz., „dzidelis, dzideliais ragais, bliaunancis Lazdzijų briedzis“. Pakasai po uodegu, o jis ciek bliauna. Ar ne unikalu? Juokas juokais, bet tikrai galima sugalvoti tokių objektų, kuriuos kad ir penkias minutes, bet norėtųsi kiekvienam pamatyti. Gaila, kad planuotas automobilių muziejus Dumblio kaime pasirodė nepatrauklus rajono vadovams, tai būtų tikrai geras traukos objektas, ko Lazdijams ir trūksta.

– Kas Jus sieja su Lazdijais? Ar norėtumėte čia sugrįžti dirbti ir gyventi?


– Su Lazdijais sieja labai daug – mano, žmonos tėvai, seneliai, brolis, sesuo ir kiti giminaičiai gyvena čia. Šiltuoju metų laiku daug laiko leidžiame kaime. Visai šalia yra Galsto ežeras, tai čia vasaros dienos pačios geriausios. Praleistas laikas kaime neįkainojamas. Dažnai lankomės rajono šventėse.
Dar dirbdamas Lazdijuose, esu įkūręs „Facebook“ puslapį „Atrask Lazdijus“, kurio iki šiol nesu apleidęs ir stengiuosi vis atnaujinti informaciją. Šio puslapio esmė – reklamuoti Lazdijų kraštą: renginius, gamtą, lankytinus objektus ir t. t. Tą ir darau iki šiol, nors formatas šiek tiek ir pasikeitė, bet daugelis dalykų tame puslapyje ir išlieka apie Lazdijų kraštą.
Neslėpsiu, kad nostalgija Lazdijams yra išlikusi iki šiol, dažnai su žmona pasvarstome, kaip būtų, jeigu dabar gyventume Lazdijuose. Ir atsakymas būna labai paprastas: dirbtume Alytuje, Druskininkuose arba Marijampolėje. Visi puikiai žinome, kad Lazdijuose nedarbo lygis yra labai aukštas, daug kas iš Lazdijų važinėja dirbti į aplinkines savivaldybes, tad žiūrėdami į ilgalaikę perspektyvą, pasirinkome būstą Alytuje.
Dabar tokie laikai, kad darbas nebūtinai turi būti tavo kieme, ir daugelis važinėja į darbus 50 ir 100 kilometrų, bet mes pasirinkome Alytų, kaip tą vietą, kuri yra tarp didmiesčio ir kaimo. Mums čia patinka, čia gražu, daug gamtos ir Lazdijai taip pat nėra toli.
Jei kas paklaustų, ar norėtume į Lazdijus grįžti dirbti, tai niekada nereikia sakyti niekada. Gyvenimas labai moka stebinti – šiandien esame čia, kur esame, o rytoj gali viskas pasikeisti.

– Kas Jums yra šeima? Ar Lazdijai tinkama vieta gyventi jaunoms šeimoms?
– Mums šeima pirmiausia yra tradicinė vertybė, saugumas, rūpestis ir džiaugsmas. Dabar esame daugiavaikė šeima ir tuo labai didžiuojamės. Nėra lengva auginti 3 vaikus, bet vis pagalvojame, kad anksčiau žmonės augino ir po 5, ir po 9 vaikus ir neturėjo tikrai tokių sąlygų, kokias dabar mes turime. Sunkiausia yra mano žmonai, nes ji daugiausia laiko turi praleisti namuose su vaikais, nes aš būnu darbe. Be galo esu dėkingas savo žmonai, kad ji pagimdė tris nuostabius vaikus, dėkingas už rūpestį ir meilę.
Nuo tada, kai su žmona sukūrėme šeimą, visada norėjome 3 vaikų, taip jau atsitiko, kad visi trys vaikai gimė 21 mėnesio dieną, tik skirtingais mėnesiais. Susipažinau su žmona taip pat 21-ą dieną, o pasipiršau irgi 21-ąją. Tik susituokėme 26 d. Kažkaip viskas neplanuotai dėliojasi ties tuo skaičiumi. Gimus pirmai dukrai, išrinkome lietuvišką vardą Augustė. Mūsų šeimoje lietuvybė yra labai svarbi. Kadangi mūsų šeimoje, kaip sakiau, yra pasikartojanti tendencija, tad sugalvojome tokią tradiciją, kad visų trijų vaikų vardai bus lietuviški ir prasidės raide A.
Lazdijuose jaunoms šeimos gyventi gerai dėl kelių dalykų – darželiai vietoje, nėra didelių eilių į darželius, saugu, ramu ir švaru. Turime draugus, kurie grįžo iš Vilniaus į Lazdijus, tai dabar jie yra daug laimingesni nei gyvendami Vilniuje. Kaip jie sako, čia grįžę jie atsigavo ir pradėjo jausti tikrą šeimos ramybę ir džiaugsmą.

– Ko norėtumėte palinkėti savo draugams, žemiečiams artėjančių švenčių proga?
– Artėjant didžiausioms metų šventėms, ir palinkėsime ramybės šeimose, nuoširdumo, džiaugsmo ir tikrų žmonių aplink, taip pat mylėti ir branginti savo gimtinę ir šalia mūsų esančius žmones.

„Dzūkų žinių“ informacija

2 COMMENTS

  1. Nuostabi šeima. Deivydas labai labai energingas, mandagus ir taktiškas žmogus kaip ir jo žmona Dalytė. Sėkmės jiems. Labai gražus straipsnis.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: