Advento metas bene pats liūdniausias metų laikotarpis. Gyvename tamsos apsiausties metu, kai aštuntą valandą ryto dar tamsu, o ketvirtą po pietų jau tamsu. Saulės matome iš tiesų mažai ir tik retkarčiais ji susimyli mums pasirodyti. Pasitaiko tokių tamsių dienų, kai dar net gerai neprašvitus pradeda temti. Prekybos centrai kaip niekad prikrauti įvairiausių prekių ir niekučių, bylojančių apie besiartinančias Kalėdas. Apie šią šventę primena parduotuvėse skambančios kalėdinės dainos. Nors vis dar skundžiamės, kad prastai gyvename, bet kasmet skiriame vis didesnes sumas kalėdinėms dovanoms. Atrodo, kad norint sužinoti, jog lietuviai nėra tokie vargšai, kaip pasakoja mūsų šalyje, reikėtų dažniau keisti pinigus. Kai litus vertėme į eurus, sužinojome, kad ne taip prastai jau gyvename. Ne tokie vargšai jau esame, kai reikia plačiau atverti pinigines ir didžiosioms metų šventėms. Bet šv. Kalėdos yra ne tiek kūno, kiek sielos šventė. Po jų savaitę truks tarpušventis, o tada, pokšėdami petardomis ir fejerverkais, pasitiksime 2022-uosius, tikėdami, kad Naujieji tikrai bus geresni už senuosius, ir nors po keleto dienų kai kas ir klostysis po senovei, žmogus vis tiek viliasi, kad jeigu ne šiandien, ne rytoj ar ne poryt – tai jau nuo pirmadienio viskas pradės gerėti tol, kol viskas bus labai gerai. Bet ar kartais pats kasdieninis siekimas ir laukimas vis geresnio meto ir nėra mūsų gyvenimo pagrindinė varomoji jėga!? Juk kad ir kiek žmogus pasiekia užsibrėžtų tikslų, po kurio laiko prieš jo akis vėl sušmėžuoja naujas tikslas, kurio link teks irtis su pakilimais ir nuopuoliais, nes juk kol esi gyvas, privalai judėti vis nenurimdamas, kasdien skubėdamas ir lėkdamas ar po truputį žengdamas.
Dažnai mūsų kasdienį gyvenimą apkartina nelemtas stresas. Jį sukelia vis didėjantis mūsų gyvenimo tempas. Noras uždirbti kuo daugiau pinigų verčia ir daugiau dirbti, ir pervargti. Pinigai neretai išleidžiami tokioms laikinoms materialinėms vertybėms, dėl kurių neverta aukoti laiko, poilsio, o juo labiau sveikatos. Vienas žmogus per pietus nesuvalgys kilogramo mėsos, o vienu metu neavės trejų madingų džinsų. Tad laimingas ne tas, kuris turi daugiau pinigų, o tas, kuris turi laiko susitikti su keliais, bet tikrais draugais, paskaityti įdomią knygą, pasižiūrėti gerą filmą ar spektaklį, apsilankyti koncerte ar parodoje.
Žinoma, yra ir kitų būdų ištrūkti iš užburto ir milžinišku greičiu besisukančio gyvenimo rato. Jau nemažai metų visoje respublikoje ir mūsų rajone didėja sportuojančių ir sveikai gyvenančių žmonių būrys. Ėjimas į sporto klubą, kur po darbo dienos galima ne tik atsikratyti fizinio ir dvasinio nuovargio, bet ir pagerinti nuotaiką, jau nieko nestebina. Juk kas, jeigu ne patys mes, pasirūpins gera fizine ir dvasine organizmo būkle? Malonu pastebėti, kad ne tik visoje respublikoje, bet ir mūsų rajone jau nemažai metų kaip atgimė pasivažinėjimai dviračiu. Gyvename nuostabiame gamtos kampelyje, tad važinėti dviračiais – puikus būdas atsikratyti kasdieninio streso ir maloniai bei prasmingai praleisti laisvalaikį.
Būkime atviri ir prisipažinkime patys sau, kad didžiausia šventė yra visiems sveikiems ir gyviems kartu susirinkti ir niekur neskubant nerūpestingai pasidžiaugti, ir ramiai pabendrauti. Jeigu nuo itin gausaus ir nuo gėrybių lūžtančio stalo priklausytų mūsų gyvenimo kokybė ir sveikata, tuomet viską padarytume, kad jis būtų kuo turtingesnis, bet juk taip nėra. Bent švenčių metu rinkimės ir akcentuokime būtį, o ne buitį.