Ši kūrybinga moteris dabar gyvena ir kuria Veisiejuose. Daugelį metų gyvenusi, dirbusi Niujorke, Londone, kituose pasaulio miestuose, prieš kelerius metus sugrįžo į Lietuvą ir pasirinko gyvenimą ramiame Lazdijų rajono miestelyje – Veisiejuose. Čia ji susiremontavo seną namą ežero pakrantėje, o garažą pavertė dailės galerija, kurioje eksponuoja savo ir kitų menininkų darbus. Nellie sako, jog Veisiejai ją įkvėpė naujiems kūrybiniams ieškojimams. Moteris svajoja Veisiejuose įkurti solidžią meno galeriją, rengti edukacijas gabiam jaunimui ir vietos bendruomenei.
– Gerbiamoji Nellie, kas Jus atvedė į Veisiejus?
– Pati esu aukštaitė, kilusi iš Anykščių rajono, jaunystę praleidusi Panevėžyje, ten gyveno ir mano mama. Mane visada traukė gamta, seneliai gyveno prie miškų, miestas nebuvo man labai patrauklus, tik dėl galerijų ar teatrų, todėl pradėjau ieškoti širdžiai mielos vietos. Ilgai nieko tinkamo tada neradau, atrodo, žinai, kas tai turėtų būti, jauti ir žinai, kad rasi. Taip po keleto ieškojimų metų radau! Prisiminiau, kad labai gražios vietos Veisiejuose, nes juos dar atsimenu iš tų laikų, kai sportavau. Mes važiuodavome į šaudymo varžybas į Lazdijų rajoną, o Veisiejuose buvo viena iš šaudyklų. Skelbimuose pradėjau ieškoti daugiau informacijos apie parduodamus namus Lazdijų rajone. Veisiejuose buvo parduodami du namai. Su drauge atlėkėme apžiūrėti tų namų, vieną ir išsirinkau. Tai buvo mano svajonių vieta. Veisiejai sužavėjo mane iškart.
– Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas iki išvažiavimo iš Lietuvos?
– Esu baigusi režisūros studijas, bet dirbau labai įvairius darbus. Augau ir mokiausi Panevėžyje, studijavau Vilniuje, paskui dirbau sostinėje, Akademiniame dramos teatre. Grįžau į Panevėžį, įsidarbinau priešgaisrinėje apsaugoje, nes vien iš menų neišgyvensi, o priešgaisrinėje buvo geri atlyginimai ir geras, įdomus, didelio susikaupimo ir organizacijos reikalaujantis darbas. Per 15 metų nesudeginau nė vieno žmogaus… Reikėjo žinoti, ką turi ir kaip greitai pasiųsti, kai esi dispečerė ir organizuoji visą pagalbą ir pajėgas. Man patiko. O kūrybiškai tobulėti padėjo šviesų režisierės darbas Panevėžio teatre „Menas“. Vėliau Skirmantas Pabedinskas rinko žmones darbui naujoje televizijoje, tai pasisekė – pradėjau dirbti naujai įkurtoje Panevėžio televizijoje. Pradėjau rimčiau užsiiminėti fotografija, mėgau ir mėgstu juostinį fotoaparatą, tikiu, kad tik su juo galima išmokti meniškai gerai fotografuoti. Dirbau televizijoje ir kartu mokiausi filmavimo, pradėjome rengti ir montuoti rytines laidas. 1996 metais išvykau į Ameriką, po keleto metų, kai ten įsikūriau, ir abu sūnūs prisijungė. Lietuvoje nemačiau perspektyvų vaikams, o ten buvo visos galimybės. Pradžioje įsidarbinau universitete – maisto gaminimas, tiekimas studentams. Mano anglų kalba jau gerėjo, todėl po trijų mėnesių jau nuėjau į konkursą vizažistės vietai užimti „Chanel“ kompanijoje , „Lord & Taylor “ prestižinėje parduotuvėje. Manau, visų merginų svajonė dirbti „Chanel“ kompanijoje. Galiu sakyti, kad man pasisekė, – ir vėl dirbau kūrybinį darbą, nes derinti moterims spalvas, kad jos pagyvintų natūralų jų grožį, – tikras džiaugsmas, o ypač tada, kai jos išeina patenkintos. Tai – didžiulis atpildas. Paskui patyriau kojos traumą, ilgai gydžiausi. Kadangi turėjau daug laiko sėdėti namuose, o fotografijų prisikaupė daug, tai pradėjau dirbti su photoshopu, ieškojau, ką dar galima sukurti iš nuotraukos. Taip atsirado mano siurrealistinė meninė fotografija. Svarbiausia, kad mano darbai patiko žmonėms, taip ir tapau nuolatine meninės fotografijos kūrėja. Kadangi daugėjo užsakymų, jau galėjau iš to gyventi. Vėliau internete sukūriau žmonių, kurie domėjosi menine fotografija, nors prieš tai ir neturėjo jokio supratimo, kokie yra meninės fotografijos reikalavimai, tiksliau, kas tai yra meninė fotografija, grupę. Kartu su tais žmonėmis pradėjome mokytis meninės fotografijos, nes jos suvokimui nėra ribų. Surinkusi geriausių, perspektyviausių tarptautinės mano grupės narių darbus, išleidau knygą. Tai buvo didžiulis džiaugsmas visiems mums.
– Jūs kuriate ne tik siurrealistines fotografijas, bet ir tapote. Kaip Jūsų gyvenime atsirado tapyba? Kas paskatino įsteigti Garažo galeriją?
– Kalti tik Veisiejai, apylinkių grožis – tai ir įkvėpė mane tapyti. Pajutau, kad fotografijos jau nebeužtenka išreikšti tam, reikia dar kažko daugiau, kad perduotum tą gilumą ir tą nuostabų spalvų žaismą bet kokiu metų sezonu.
Veisiejuose gyvenu nuolat, prasidėjus karantinui, atsivežiau į Veisiejus ir savo mamą iš Panevėžio. Ji irgi džiaugiasi, kai gali pagulėti po obelimi ir pasidžiaugti paukščių čiulbesiu sode. Ji Panevėžyje gyveno daugiabučio ketvirtame aukšte, tad visa gamta ir jos privalumai – tik čia. Išeiname į balkoną ir žavimės Veisiejais.
Mano tapyba yra skaitmeninė tapyba – „digital art“. Aš tapau ant savo fotografijų. Tai daroma su „Photoshop“ programa, ten yra teptukai, spalvos, gali rinktis, pavyzdžiui, akrilo, aliejinius, vandeninius ar kitus dažus. Paskui, pasitelkdama įvairias skaitmenines programas, viską darau taip, kaip jaučiu. Tai įkvepia naujų spalvų potėpių ieškojimui, nes akis tai, ką matei, užfiksuoja geriau negu fotokamera. Kadangi turiu regimąją atmintį, tai ir kuriu ant nuotraukų daugiau tai, ką jaučiau, o ne tai, ką galbūt mačiau. Po to tai spaudžiama ant popieriaus, išlaikant visas paveikslo tekstūras. Radau vieną meistrą iš Vilniaus, kuris geba tai daryti.
Šiek tiek pagyvenusi Veisiejuose, jau antrus metus po visų remontų, užsinorėjau menų, o čia, pasirodo, nėra jokių galerijų. 2019 metais nusprendžiau įkurti meno galeriją garaže („Nellie Vin Galerija Garage“). Galbūt pati buvau ištroškusi pamatyti daugiau kitų kūrėjų darbų, o kartu ir savo darbus parodyti. Susisiekiau su pažįstamais dailininkais ir pasiūliau jiems eksponuoti galerijoje savo darbus. Smagu, jog nemažai žmonių palaikė mano iniciatyvą ir davė savo darbus į galeriją. Pakabinau galerijoje jų ir savo darbus. Norėjau, kad žmonės, kurie vaikščioja prie ežero, turėtų pramogą – užsuktų į mano Garažo galeriją. Gaila, bet karantino metu jau buvo mažiau lankytojų, eksponavau tik savo darbus, pandemija apribojo žmonių judėjimą. Smagu, kad žmonės perka darbus – ir mano, ir kitų menininkų, nors kainos ir buvo jau triženklės. Galerija dirba nuo birželio 10 iki rugsėjo 2 dienos. Ateinančiais metais dar neaišku, kaip bus, jei sveiki ir gyvi būsime, gal ką ir vėl padarysime.
– Ar dalyvaujate Veisiejų bendruomenės gyvenime?
– Kai čia atvažiavau, mane pakvietė į kelionę į Gardiną, tai susipažinau su vietos bendruomenės žmonėmis. Dabar visi mažiau bendrauja, gal mano kaltė, kad nerodžiau iniciatyvos ir nepuoliau aktyviau komunikuoti. Pažįstu nemažai šio miestelio ir apylinkių žmonių, manau, kad jie apie mane daugiau žino, nes esu atvykėlė. Čia – geri žmonės, draugiški kaimynai, net nežinau, kas dovanų palieka prie durų. Ačiū, mielieji. Dabar pažįstu nemažai šio krašto ūkininkų, todėl iš jų perku visą reikalingą produkciją, net su pristatymu į namus, kas labai patogu. Tuo pačiu ir aš truputį prisidedu prie jų išgyvenimo. Žinome, kaip jiems sunku.
Man svarbu, kad Veisiejai išliktų jaukus ir žavus Lietuvos kampelis. Mane tik neramina mūsų Ančios tiltas, tiksliau – sekluma po juo. Ten pasidarė taip seklu, kad net valtys negali praplaukti, o jau ir žuvims migruoti tampa sudėtinga. Norisi, kad viskas išliktų kitoms kartoms, kad nebūtų taip, kaip su Seirijų ežerais, kurie apžėlė meldais ir sunyko.
– Švenčių proga išleidote originalių atvirukų.
– Prieš šventes atspaudžiau šventinių atvirukų su Veisiejų katedra. Nemažai žmonių jų įsigijo. Gaila, kad žmonės atprato vienas kitam švenčių progomis siųsti atvirukus.
– Kaip dėliojate savo ateitį, ką norėtumėte turėti, ką patirti?
– Tas klausimas mane kankina nuo praėjusių metų. Žiūriu aš į buvusį Veisiejų pašto pastatą ir galvoju, kaip būtų gera ten įkurti meno galeriją, kūrybinę studiją. Ne tik aš ten galėčiau mokyti fotografijos, tapybos, būtų galima kviesti ir kitų sričių menininkus, kad jie edukuotų Veisiejų jaunimą. Turiu didelę fotografijos reikmenų kolekciją, kurią galėčiau tai galerijai padovanoti, galėtume ten rengti dailės kūrinių, fotografijos parodas.
– Kas Jums teikia didžiausią džiaugsmą?
– Mano du sūnūs ir mano kūryba! Mano vyresnėlis tarnauja JAV kariniame jūrų laivyne Japonijoje. Meldžiuosi, kad sveikas tą tarnybą ir baigtų. Jaunėlis baigė verslo studijas, sugrįžo į Lietuvą, dirba Amerikos kompanijoje Vilniuje, šiemet jau sukūrė šeimą. Užsienio kalbos ir išsilavinimas bei gyvenimas kitose šalyse buvo jiems tik į naudą, tai praplėtė akiratį ir atvėrė dideles galimybes jiems gyventi ir dirbti bet kurioje šalyje. O man šiuo metu ramu ir tuo pačiu smagu gyventi ir kurti Veisiejuose. Manau, kad Veisiejuose esu neatsitiktinai, kažkas dėlioja mūsų gyvenimus. Prasmingai ir kryptingai.
– Ačiū už pokalbį. Ramių ir prasmingų švenčių, geros kūrybinės kloties ateinančiais metais!
„Dzūkų žinių“ informacija
Anglų kalbos vaikų stovyklos.