Algimantas Mikelionis
Man asmeniškai labai malonu yra rašyti į laikraštį, kuris turi ne tik formatą kompiuterinėje erdvėje, bet ir savo popierinį variantą. Pirmasis man nėra rankomis apčiuopiamas, tad neatrodo labai realus, o antrąjį paėmus į rankas, galima sklaidyti puslapius ir panaudoti ne tik skaitymui. Nors kažkada lyg ir vyliausi, kad popierinė spauda išliks, bet iš tikrųjų supratau, kad jos kiekis stipriai sumažės. Dabar internete skaitau tris pagrindinius respublikinius portalus, bet malonu žinoti, kad kažkada penkis ar net šešis kartus per savaitę pasirodydavęs didžiausias šalies dienraštis vis dar turi savo popierinį variantą, kad ir susitraukusį iki trijų numerių per savaitę. Vis dar kartais nusiperku šeštadieninį jo numerį ir su nostalgija prisimenu laikus, kai prenumeruodavome šį laikraštį kasdien ir kiekvieną dieną su nekantrumu laukdavome šviežio numerio, įkrentančio į laiškų dėžutę. Mūsų šeimoje pirmasis paimdavau dienraštį į rankas ir greitai perversdavau, paskui duodavau šviesaus atminimo tėčiui, kuris jį skaitydavo visą ir užtrukdavo ilgai, o šviesaus atminimo mama laikraštį paimdavo į rankas jau vėlai vakare atsigulusi į lovą, prieš pat miegą.
Vėliau, kai į kasdienybės duris pasibeldė jo didenybė internetas ir visi didesni respublikiniai laikraščiai pasirodė elektroninėje erdvėje, kilo kalbos, kad popierinės spaudos laikas jau suskaičiuotas ir ši priversta žlugti. Kaip vienas pagrindinių argumentų buvo pateikiama tai, kad popierinė spauda kainavo, o internetinės laikraščių versijos bus nemokamas. Tai buvo bene pagrindinis argumentas popierinės spaudos nenaudai. Ilgą laiką taip ir buvo, bent jau mūsų šalyje, bet jau gana senokai stebime, kaip pagrindiniai Lietuvos laikraščių portalai savo turinį pradėjo apmokestinti. Iš pradžių mažiau, o vienas iš jų dabar bent kokį kiek nors įdomesnį straipsnį slepia po ženklu + ir siūlo už jį susimokėti. Štai, ponios ir ponai, jums kažkada žadėta nemokama elektroninė spaudos versija! Žinoma, ji kainuoja kiek pigiau nei kasdien leidžiamas popierinis laikraštis, bet anksčiau kurta iliuzija, kad popierinė spauda neturi absoliučiai jokių šansų – nepasiteisino. Tiesa, reikia pripažinti, kad kažkada buvusio šalies dienraščių lyderio elektroninė versija yra nemokama.
Žinoma, mūsų šalyje išsilaikyti popierinei spaudai nepadėjo ir valdžios mokestinė politika. Tiesa, ir Lenkijoje visi šalies dienraščiai turi internetinius portalus, o juose apmokami beveik šimtas procentų medžiagos. Užtat popierinė spauda išgyvena gerus laikus. Nuvykęs į Seinus, kartais nueinu į spaudos kioską pasigrožėti kaimynų popierinės spaudos įvairove. Kartais nusiperku didžiausius šalies dienraščius „Gazeta Wyborcza“ ir „Rzeczpospolita“, žurnalus „Newsweek“, „Polityka“ ir „Pilka nozna“. Mane domina ne tik laikraščių turinys, bet ir formatas, jo skyrių struktūra ir t. t. Tuomet sugrįžtu į laikus, kai egzistavo vien popieriniai laikraščiai, kuriems trūko operatyvumo, o apie svarbiausius įvykius sužinodavome iš televizijos ar radijo. Spaudoje užtat rasdavome daugiau analitinių gilių straipsnių ir apmąstymų, kai žurnalistams nereikėdavo strimgalviais ruošti medžiagos laikraščių portalams ir likdavo laiko gilesnei analizei bei neskubotoms išvadoms. Kai dienraščiuose liūto dalis tekdavo rimtoms temoms, o ne pigiems blizgučiams ir „žvaigždučių“ gyvenimui, o svarbiausi straipsniai užimdavo pagrindines dienraščių rubrikas.
Be to, tekstai, skaitomi popieriuje, žmonėms yra žymiai paveikesni, geriau įsimenami ir leidžia skaitytojui ilgiau išlaikyti dėmesį pateikiamai medžiagai. Kompiuteryje esanti portalų medžiaga greičiau pabosta ir žymiai rečiau yra skaitoma iki galo, o tik lengvai permetama per daug nesigilinant.