Algimantas Mikelionis
Paskutiniu metu nuo mūsų nutolo visos buvusios problemos, tokios kaip pandemija, išaugusios kainos, migrantų krizė ar politinių partijų tarpusavio peštynės. Ir ryte, ir vakare su nerimu visi jungiamės televizorius, radijas, kompiuterius ir pirmiausia ieškome žinių apie itin įtemptą padėtį tarp Ukrainos ir Rusijos. Nors oficialiai karo Kremlius dar nepaskelbė, bet Ukrainos okupacija prasidėjo tuomet, kai į prorusiškų karinių jėgų atplėštas Lugansko ir Donecko respublikas buvo įvesta Rusijos kariuomenė. Rusija specialiai stengiasi sudaryti tokį įspūdį, kad formaliai niekas oficialiai negalėtų prikibti prie Kremliaus, jog jis jau pradėjo karą. Bet Vakarų jau taikomos sankcijos Kremliui abejonių dėl akiplėšiško Rusijos pradėtos invazijos į Ukrainą nepalieka.
Su siaubu ir pasidygėjimu stebint karinius Rusijos veiksmus ne tik savoje teritorijoje, bet ir Baltarusijoje, prie Ukrainos sienos ar pačioje Ukrainoje nepalieka palengvėjimo jausmas, kad Lietuva šį kartą nėra palikta viena likimo valiai, kaip buvo 1940 metais ir po Antrojo pasaulinio karo. Kaip gerai, kad 2004 metais įstojome į galingiausią pasaulyje gynybinę karinę organizaciją NATO ir jau aštuoniolika metų esame saugūs ir užtikrinti savo ateitimi. Žinoma, vis dar atsiranda žmonių, kurie verkšlena dėl kariuomenei išlaikyti skiriamų nemenkų lėšų, bet šiuo atveju norisi pakartoti jau daugybę kartų girdėtą posakį: kas neišlaiko savos kariuomenės, tas išlaiko okupanto kariuomenę. Jeigu nebūtume NATO valstybė, galima net neabejoti, kad mums nuolat grėstų Rusijos okupacijos grėsmė, o papuolę į jos glėbį Kremliaus kariuomenės išlaikymui mokėtume žymiai daugiau, nei dabar skiriame savos kariuomenės išlaikymui. Galime nė trupučio neabejoti, kad narystė NATO mums užtikrina ramų ir saugų gyvenimą.
Vis dar tenka girdėti kalbų, kad priklausėme Rusijai, o dabar priklausome Vakarams, bet narytė ES ir NATO mums leidžia ne tik būti užtikrintiems dėl saugumo, bet ir kurti žymiai materialiai turtingesnį gyvenimą, kurį užtikrino ir vis dar užtikrina iš ES gaunamos gausios piniginės lėšos įvairiems mūsų gyvenimo kokybę gerinantiems projektams. Kai kas nuogąstauja, kad Lietuvoje įsikurs pastovios NATO bazės, o tai jau reikš mūsų šalies okupaciją. Šiuo atveju reikia priminti, kad mes patys ir esame NATO ir kaip lygiavertė partnerė dalyvaujame šios karinės gynybinės organizacijos veikloje. Kiti vėl teigia, kad Lietuva turi rinktis trečią kelią – neva nuo nieko nepriklausyti, o būti neutrali lyg kokia Šveicarija. Deja, gyvenant šalia Rusijos ir Baltarusijos tai yra neįmanoma. Be to, pusę amžiaus jau priklausėme Sovietų Sąjungai ir tos „gerovės“ atsikandome kaip reikiant. Tad mums belieka bendradarbiauti su išsivysčiusiomis ir progresyviomis Vakarų pasaulio demokratinėmis šalimis ir toliau kurti savo gerovę, nes nereikia pamiršti, kad sovietai tokią galimybę iš mūsų buvo atėmę penkiasdešimčiai metų. Juk tarpukariu Lietuva buvo pasiekusi tokį ekonominio ir kultūrinio išsivystymo lygį kaip Suomija, Danija ar Švedija. Galime net neabejoti, kad pusę amžiaus trukęs sovietinis jungas ir nulėmė mūsų atsilikimą nuo minėtų valstybių. Jau pragyvenome daugiau kaip trisdešimt metų laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje. Per tą laikotarpį jau nemažai pasiekėme, bet mūsų laukia dar labai daug darbo.