Dzūkų žinios

Deja, tik karas Ukrainoje kai kuriuos privertė pagaliau praregėti

Dalintis:

Algimantas Mikelionis

Kai laikysite šį „Dzūkų žinių“ savaitraščio numerį rankose, bus kovo 24 diena – ketvirtadienis. Atrodo, įprasta data, kaip ir kitos, pasislėpusi dienų, savaičių, mėnesių ir metų labirintuose. Paprasta diena, bet sukaks lygiai mėnuo nuo to laiko, kai žiaurus ir negailestingas priešas klastingai ir be jokių ceremonijų užpuolė Ukrainą, kuri tenorėjo iš pirmo žvilgsnio paprastų dalykų – gyventi savo žemėje, kalbėti savo kalba, patiems rinktis savo vystymosi ir klestėjimo kelią. Atrodo, tiek mažai – jie troško tik pačių paprasčiausių žmogiškų dalykų. Bet milžiniškos blogio ordos telkėsi aplink Ukrainą ir vadovaujamos neūžaugos žiurkiaveidžio fiurerio neleido ukrainiečiams eiti savo gyvenimo keliu.

Kokia blogio ir melo imperija slypi Rytuose, sužinojau dar būdamas mažas iš savo šviesaus atminimo tėtės, kuris patyrė sovietinio lagerio Mordovijoje kančias ir tremtinio dalią tolimame Krasnojarsko krašte. Man nereikėjo uždavinėti elementarių klausimų grįžus iš mokyklos, tokių kaip: kodėl supuvusio kapitalizmo šalyse yra kalnai pačios geriausios kokybės prekių ir kodėl taip skurdžiai gyvename mes, didžiosios Sovietų Sąjungos piliečiai, patiriantys socializmo gėrį. Ar gali būti ko nors verta kad ir pati didžiausia pasaulyje valstybė, pastatyta ant melo ir blogio pamatų? Galvojate, kad klausiu tik retoriškai? Labai gaila, bet ilgus dešimtmečius dalis lietuvių visa širdimi ir protu buvo atsidavę raudonajam marui ir net Lietuvai tapus laisva ir nepriklausoma nepasikeitė iš esmės. Na, gal pasikeitė mažiau nei iš esmės, truputį, šiek tiek… Kokie atsargūs, baukštūs ir neužtikrinti žodeliai, būdingi kai kuriems lietuviams… Kad tik neįžeistume didžiųjų brolių iš draugiškos Rusijos, kad tik jų neužgautume – juk jie irgi žmonės, tokie, kaip mes. Bailieji ir atsargieji lietuvaičiai, bijantys savo šešėlio ir pusę amžiaus savo kruvinais batais trypusiems okupantams ištarti griežtesnį žodį. Tokie šiaudadūšiai beveik visus lietuvius dešiniuosius politikos apžvalgininkus vadindavo rusofobais ir pašaipiai sakydavo, kad anie jokios kitos frazės, be „rusai puola“, nežino. Prof. V. Landsbergis seniai įspėjo apie Rusijos grėsmę. Tik tie atsargieji kvatodavo susiėmę už pilvų ir profesorių vadindavo senu ir durnu. Ir sakydavo, kad ne kariaukim, o prekiaukim, ne kariaukim, o draugaukim

Manau, kad su jais jau tiek prisiprekiavom ir tiek prisidraugavom, kad dabar jau kariauti reikia už visus Ukrainai. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad tarp rusų yra nemažai puikių žmonių, tą dažnai minėdavo ir mano tėtis, pasakodavęs apie lagerį ir tremtį. Ir ne vien V. Putinas dėl kilusio karo kaltas. Būtų kitas vadas chuilo, karas vis tiek būtų kilęs. Dalis rusų daro žygdarbius savo miestų gatvėse dalyvaudami įvairiuose mitinguose prieš V. Putino valdžią. Nors šis karas parodė itin siaubingą dalyką: rusui yra nusispjaut ant ruso. Kaip niekur nieko V. Putino bombos ir raketos krenta ant rusakalbių Ukrainos miestų. Ir visiškai neaišku, kada šis kraupiai šiurpus maskaradas baigsis.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: