Rita Krušinskaitė
Šiemet Gandrines teko švęsti be gandrų, tačiau gamtininkai sako, jog tai, kad gandrai dar nesugrįžo, nieko keista – balandžio pradžioje tikrai jų sulauksime. Užtat galime džiaugtis pradėjusiais dygti pirmaisiais pavasariniais grybais.
Vienas pirmųjų sugrįžusių iš šiltųjų kraštų baltųjų gandrų buvo pastebėtas vaikštinėjantis po Paželsvių kaimo laukus, beveik ant Suvalkijos ir Dzūkijos ribos, tarp Žaltyčio ir Žuvinto ežerų.
„Kol kas sugrįžusių gandrų tikrai labai nedaug. Nemažai važinėju, bet neteko sutikti savo lizde tupinčio gandro, nors ir labai dairiausi – gandralizdžiai tušti. Tikriausiai jie jaučia orų atšalimus, be to, ir žemė dar nesušilusi, varliagyviai mažai juda, todėl pašarinė bazė dar labai prasta“, – sakė lazdijiškis gamtininkas Ramūnas Buinauskas.
Gamtininkas patikino, jog gandrai tikrai sugrįš. Pagal daugiamečius jo stebėjimus, gandrai dažniausiai sugrįžta paskutinėmis kovo ir pirmomis balandžio mėnesio dienomis.
„Prisimenu nuo 1978 metų, kad balandžio 1-ąją Avižienių kaime, Lazdijų rajone, gandras kaip priburtas sėdėdavo savo lizde. Prabėgus beveik pusšimčiui metų, mažai kas pasikeitė. Gandrai paprastai laikosi šio gamtos ritmo“, – kalbėjo R. Buinauskas.
Gamtininką maloniai nustebino kitas dalykas – į Lietuvą kiek anksčiau nei įprasta, balandžio pirmosiomis dienomis, sugrįžęs retai žmonių matomas į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas juodasis gandras. Jis buvo pastebėtas vienos Vilniaus rajono sodybos kieme, kas dar keisčiau. Mat, juodieji gandrai gyvena ir peri brandžiuose miškuose. Jei baltieji gandrai ramiai gyvena žmonių kaimynystėje, tai juodieji priešingai, jie stengiasi išvengti žmonių artumo, pasirinkdami sunkiai jiems prieinamas vietas.
„Praėjusiais metais dėl keturračių keliamo triukšmo Lazdijų rajono Giraitės miške neperėjo nė viena juodųjų gandrų pora. Šiemet patvarkiau jų aplinką, miškininkai užtvėrė keliukus, kad keturratininkai nepatektų į tą teritoriją. Dabar laikau kumščius, kad juodieji gandrai šiemet perėtų, nes jų perimvietės tapo saugesnės“, – pasakojo gamtininkas.
Anot R. Buinausko, ar Giraitės miškas sulauks savo šeimininkų, didžia dalimi priklausys ir nuo kiekvieno iš mūsų ekologinės kultūros. Suteikime paukščiams galimybę saugiai įsikurti ir išsiperėti naują vadą jauniklių – tam reikalinga ramybė. Ramybė nuo motorinio transporto keliamo triukšmo ir paukščių trukdymo balandžio-gegužės mėnesiais, kada jie yra pažeidžiamiausi.
Kol visi laukiame sugrįžtančių gandrų, Alytaus rajono Makniūnų kaimo gyventoja Dalė Baranauskienė sumanė ir bobausių miškuose pasidairyti. Per Gandrines su drauge, jos anūku ir savo ištikimuoju augintiniu Baksu leidosi ieškoti bobausių. „Apvažiavome tris augimvietes ir vienoje jų suradome išdygusius pirmuosius pavasarinius grybus. Bobausiai buvo nedideli, vos viena kita kepurėlė didesnė, tačiau labai džiaugėmės apčiuopę pulsuojančią gamtos veną, rodančią, kad gyvybė atsibunda“, – džiaugėsi D. Baranauskienė.
Moterys bobausiais tik pasidžiaugė, į krepšius nedėjo. „Jei užteks šilumos, bus lietaus, tai po poros savaičių bus galima čia sugrįžti ir pusę pintinėlės prisirinkti“, – sakė jau 30 metų kiekvieną pavasarį bobausiais šeimą ir draugus pavaišinanti dzūkė.
Dalės Baranauskienės ir Ramūno Buinausko asmeninės nnuotraukos.