Bet kol nesutvarkyta hipodromo tako danga, treniruotės ir varžybos čia negali vykti
Garsus mūsų kraštietis sportininkas, vadeliotojas Ernestas Juškauskas vieną po kitos skina pergales tarptautinėse varžybose. Praėjusį šeštadienį jis dviem žirgais startavo „Baltijos taurės 2022“ varžybose ir laimėjo prizines vietas. Apie pasirengimą varžyboms, pergalės kainą, svajones treniruotis Lazdijuose kalbamės su E. Juškausku.
– Kokie buvo Jūsų laimėjimai šiose varžybose?
– Varžybose startavau su dviem žirgais ir abu užėmė prizines vietas. Pirmas startas su žirgu Intriga Cass buvo su nuotykiais, nes dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių negalėjau padaryti apšilimo su žirgu ir vos spėjome į startą, tačiau nepaisant visko žirgas nustebino savo galimybėmis ir galėjome džiaugtis 1-ąja vieta. Žinoma, startuoti su žirgu be apšilimo buvo labai rizikinga, bet smagu, kad viskas gerai baigėsi ir žirgas po varžybų jaučiasi puikiai. Kalbant apie patį važiavimą, jame dalyvavo 8 žirgai, o aš startavau iš penktosios pozicijos, kuri nėra labai palanki, tačiau man asmeniškai sėkminga. Kadangi važiavime dalyvavo daug žirgų, buvo būtina apgalvoti savo varžybų taktiką, nes net mažos klaidos trasoje gali lemti papildomus bėgimo metrus ar teisėjų baudas.
Šis žirgas nepriklauso man, tačiau savininkai paprašė manęs su juo startuoti. Tokia praktika užsienyje yra labai populiari, kuomet žmonės įsigyja žirgą, samdo trenerį ir vadeliotoją, tad kiekvienas atlieka savo funkciją. Labai smagu, kad ši praktika vis dažniau naudojama ir Lietuvoje, tad aš, kaip treneris-vadeliotojas, turiu galimybę labiau tobulėti su skirtingais žirgais, nes šiuo atveju su Intriga Cass susipažinau tik varžybų dieną ir vadeliojau ją pirmą kartą, kaip rezultatai rodo, patirtis ir pažintis puiki.
Taigi, vos atsiėmęs apdovanojimus, skubėjau ruoštis savo antrajam startui su žirgu Uraganas. Startavome stipriausių Lietuvos žirgų A reitinge ir šiame važiavime buvo dalyvis iš Suomijos su žirgu, kuris buvo laikomas vienu iš favoritų. Čia bėgo net 9 žirgai, mano pozicija vėl nebuvo labai dėkinga – 7. Distancijos ilgis 2100 metrų, praktiškai visą laiką važiavau galinėje pozicijoje, tačiau paskutiniajame posūkyje prasidėjo dar įtemptesnė kova tarp žirgų. Finišas su Uraganu buvo tiesiog įspūdingas, nes finišavome net iš penkto tako, turėdami aplenkti visus varžovus ir nubėgti papildomus metrus. Vis dėlto iki pirmos vietos šiek tiek pritrūko, ir pirmąją vietą laimėjo lietuvė Monika Vinskutė iš Ukmergės. Taigi, mes džentelmeniškai tenkinomės garbinga 2-ąja vieta.
– Puikūs laimėjimai, gal galite atskleisti paslaptį, kaip pavyksta paruošti žirgus tokioms pergalėms?
– Žirgo ruošimas vyksta jau nuo pat gimimo, tačiau labai svarbu žirgo kilmė. Visa paslaptis yra nuoseklus ir ilgas darbas. Žinoma, pergalės galėtų būti dar geresnės, jeigu pasiruošimui būtų tinkamesnės sąlygos, nes šiuo metu pavojinga ruošti žirgus gyvenvietėje, žvyrkeliuose, kur intensyvus eismas. Ruošdami žirgą hipodrome, turėtume mažiau traumų bei lengviau pripratintume žirgą prie varžybinės aplinkos, nes pasitaiko atvejų, kai žirgas išsigąsta tribūnų, vėliavų ir panašiai. Žinoma, galėčiau daug vardinti teigiamų dalykų, kai žirgai yra ruošiami hipodromuose, nes ši veislė ir buvo išvesta bėgti ant specialios dangos, o ne žvyrkeliais.
– Ar nesunku vykti į varžybas taip toli, į kitą Lietuvos kraštą? Iš kur tiek entuziazmo?
– Žinoma, sunku, tačiau neturiu kito pasirinkimo, kadangi Lazdijų hipodromo tako danga nėra tinkama ir varžybos čia negali vykti. Esu jau įpratęs kas antrą šeštadienį vykti į Širvintas ar Estiją. Aišku, tolimos kelionės vargina ir sukelia stresą žirgams, dėl to kartais ir rezultatai nukenčia, tačiau meilė šiam sportui atperka viską.
– Kas buvo labiausiai įsimintina iš paskutiniųjų varžybų?
– Labiausiai nustebino žmonių nuoširdus palaikymas ir geros emocijos. Taip pat Utenos savivaldybės noras ir pastangos mieste esantį hipodromą atgaivinti ir suorganizuoti didelę šventę, tad džiaugiuosi, kad jiems tikrai pavyko. Didžiausias apdovanojimas buvo žmonių aplodismentai, pasirodžius žirgams trasoje bei laukiant apdovanojimų.
– Kaip dažnai vyksta varžybos ir kada laukia artimiausios?
– Artimiausios svarbios varžybos vyks Estijoje liepos pradžioje. Dažniausiai žmonės žino tik Sartų lenktynes žiemos metu, tačiau varžybos vyksta ir vasaros, ir žiemos sezonais kas antrą šeštadienį. Taip pat būna ir mažesnių švenčių, kuriose organizuojami ristūnų važiavimai, kaip, pavyzdžiui, buvo Lazdijuose – „Lėk, žirgeli“, tik gaila, kad negavau kvietimo dalyvauti, buvo keista savam krašte būti tik žiūrovu.
Lietuva maža, tad žirgininkų, ypač ristūnų sporte, nėra daug, todėl manau, kad visi šiame sporte turėtų būti vieningi ir palaikyti vieni kitus, stengtis dėl bendros visų gerovės.
– Kaip manote, kodėl iš Lazdijų krašto tiek mažai dalyvaujančių ristūnų žirgų lenktynėse?
– Yra keletas pagrindinių dalykų: didelės investicijos, mažai sklaidos visuomenėje apie šią sporto šaką ir nepalankios sąlygos treniruotėms, nes be hipodromo užsiimti šiuo sportu pavojinga. Leidžiama startuoti nuo 16 metų, sportas reikalauja daug laiko ir atsidavimo, o šiuo metu pragyventi vien tik iš šio sporto net sportuojant profesionaliai praktiškai neįmanoma, kadangi priziniai fondai yra labai minimalūs, todėl esame suinteresuoti stengtis sudalyvauti užsienyje organizuojamose lenktynėse. Tačiau yra dvi medalio pusės: reikia perspektyvaus žirgo, kuris galėtų konkuruoti su stipriais užsienio varžovais, turėti daug laiko, kadangi kelionė tolima, pavyzdžiui, į Estiją ar Švediją, ir, žinoma, finansų, nes tik nuvykti į varžybas nepakanka.
– Kokia Jūsų svajonė?
– Svajoju, kad ateityje tokios svarbios varžybos kaip „Baltijos taurė“ galėtų vykti mano gimtajame krašte, Lazdijų hipodrome.
P. S. Daugiau informacijos apie mane ir ristūnų varžybas galite rasti Facebook ir Instagram paskyrose „Juškesto žirgai“.