Dzūkų žinios

Laisvos Lietuvos priešai siūlo taikytis net neatsiprašę

Dalintis:

Algimantas Mikelionis
Labai seniai, dar praeitame amžiuje, devinto dešimtmečio pabaigoje, Veisiejuose įvyko Sąjūdžio mitingas. Tai buvo labai svarbus ir reikšmingas įvykis ne tik Lazdijų rajono, bet ir visos Lietuvos ne tik politiniame, bet ir apskritai gyvenime visomis prasmėmis.

Gal kas neatsimena, gal kas pamiršo, bet vis dėlto reikia priminti vieną itin svarbų minėto mitingo niuansą. Jo metu ant scenos užlipo iš Veisiejų kilęs itin aukšto laipsnio KGB karininkas ir, norite tuo tikėti ar nebe, jis pasiūlė taikytis! Ir būk tu man tokiam įžūliam, kad pasiūlytum taikytis tikriems Sąjūdžio žmonėms (politiniams kaliniams, tremtiniams, partizanams ir jų palikuonims bei sovietiniams disidentams) su kagėbistais, komunistais ir kitais kolaborantais, ištikimai tarnavusiais sovietinei valdžiai Lietuvoje ir pačiai Maskvai. Atleiskite, mielieji, bet didesnio įžūlumo ir akibrokšto aš negaliu įsivaizduoti, nors turiu pakankamai lakią vaizduotę!

Ir kas svarbiausia, ir tuo metu skaudžiausia, kad kagėbistams ir komunistams bei ištikimiems ir itin uoliems sovietinės valdžios kolaborantams nei plaukas nuo galvos nenukrito. Vien todėl, kad Lietuvoje nebuvo įvykdytas liustracijos procesas. Tai buvo vienintelis ir tikrai realus šansas Lietuvai apsivalyti. Buvai kagėbistu, komunistu ar aktyviu kolaborantu, dešimt metų tau turėjo būti uždrausta užimti vadovaujantį postą. Deja, to neįvyko ir išvardintiems Lietuvos išdavikams ne tik kad plaukas nuo galvos nenukrito, bet jie mikliai susėdo į vadovų postus ir kaip gerai gyveno sovietmečiu, taip toliau gerai gyvena ir šiuo metu. Tik nereikia mums visiems pamiršti, kad buvusių kagėbistų, komunistų ir uolių kolaborantų nebūna. Jei jau tokiu tapai, tai jau iki grabo lentos. Tad jokiu būdu neturime pamiršti, kad tarp mūsų vis dar nemažai tokių tipų, kurie tarnavo Maskvai, o dabar labai gali būti, kad, imdami visai solidžius atlyginimus iš tarnybos Lietuvoje, vis dar dairosi rytų kryptimi.

Tad ar galime imti ir lengvabūdiškai atleisti kagėbistams, komunistams ir kitiems uoliems kolaborantams? Ar padarytume tai, jeigu jie iš tiesų nuoširdžiai atsiprašytų? Galbūt, nežinau. Jeigu viešai atsiklaupę atsiprašytų mušdamiesi į krūtinę? Esame katalikai ir mūsų tikėjimas mus moko būti atlaidiems. Bet manęs asmeniškai niekas neatsiprašė už tai, kad mano senelį Joną, mamos tėtį, tarnavusį nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje policininku, išvežė į Rusijos šiaurę, kur jis žuvo. Manęs niekas neatsiprašė už tai, kad mano tėtį šešiolikos metų suėmė ir išvežė į Veisiejų „stribiarnią“, kur žiauriai kankino, vėliau jis buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, kalėjo Mordovijos lageryje ir tik per didžiausią stebuklą išliko gyvas. Dar vėliau buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Tad jeigu manęs niekas už tai neatsiprašė, tai kodėl aš turėčiau jiems atleisti ir susitaikyti?

Manęs už tai niekas neatsiprašė, neatsiprašys ir kitų. Tų, kuriems suardė ir sugriovė likimus ir gyvenimus. Neatsiprašė už tai, kad iš Lietuvos buvo atimta laisvo ekonominio vystymosi galimybė. Ir neatsiprašo už tai, kad dabar negyvename taip, kaip labiausiai išsivysčiusios visomis prasmėmis pasaulio valstybės.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: