Užkietėjusi grybautoja net Kataro dykumoje prigrybautų

Ramunė vadovaujasi savo gyvenime labai paprasta taisykle: „Aš sakiau, sakau ir sakysiu: visi pinigai guli ant žemės. Tik reikia mokėt juos pasiimti.“

Dineta Babarskienė

Ramunė Verbickienė iš Perlojos nesikuklina, kiek ji, ne visi tiek grybų randa. Priežastis labai paprasta: „Ne visi mato grybus miške.“ Paaiškina: „Reikia vietas žinoti. Grybai, kai jau dygsta, dygsta visur, bet reikia pamatyti.“ Grybavimo sezonas jau prasidėjo. Nerimauja, kad nepasibaigtų per anksti: pernai baigėsi spalio pradžioje, pačiomis pirmomis dienomis.

Gali prigrybauti bet kokiame miške

Grybauja ji visur, nepaklystų jokiam miške. „Aš visur grybauju: ir Marcinkonyse, ir prie Merkinės. Visos Lietuvos miškus žinau“, – prisipažįsta užkietėjusi grybautoja. Išmoko grybauti vaikystėje. Pasakoja, kad užaugo jie septyniese. Augo be tėčio ir mamos. „Tad mes, vaikai, į mišką važiuodavome su karučiu ir jį pilną prigrybaudavome, parduodavome grybus. Dažniausiai būdavo taip: voveraites parduodavome, o baravykus, raudonikius džiovindavome. Reikėjo iš kažko pragyventi. Ir „ant plento“ grybus pardavinėdavome“, – pasipasakoja ji. Tvirtina, kad tada vietoj miškų užtekdavo, nereikdavo toliau važiuoti: grybų ženkliai daugiau būdavo. „1986 metais labai daug baravykų buvo, kaip dabar matau“, – prisimena ji.

Iš jos pasakojimo supranti, iš kur ji pažįsta miškus kaip savo penkis pirštus, puikiai orientuojasi bet kokiam miške, bet kuriam ir grybų prisirenka, problemų jai jokių, net ten, kur nieks neranda jokio grybo, ji, rodos, iš po žemių juos traukia. „Žinau, į kokį mišką važiuosiu, žinau, kur eisiu, kokiu taku, kur suksiu, pro kokį beržą, pro kokius krūmynus“, – patikina ji. Ne veltui žmonės apie Ramunę sako, kad jei išsiųstų į Kataro dykumą, ji ir ten grybų rastų. „Aš mišką suprantu nuo mažumės, o ir gamtos ženklus suprantu“, – teigia ji.

Grybautoja vedasi į mišką net svetimus žmones, parodo grybingiausias vietas

Sako, jei miškan eina viena, prigrybauja daug, jei vedasi kitus, kitiems rodo, kur tiltai voveraičių auga, tada pati prirenka mažiau. Pusę atiduoda kitiems. Dzūkė – geros širdies, grybų jai nė kiek negaila, lai grybauja visi. Ji net parodo grybingiausias vietas. „Ir dabar per feisbuką susirašėme su viena moterimi iš Kauno. Sakė, atvažiuos, tai parodysiu vietas, tegu prisigrybauja“, – kalba ji.

O uodai ar puola? „Oi, neklauskit, dar ir kaip puola. Nieko nedarau, paragauja kraujo ir viskas. Viso neišgers. Sukanda tai jau labai. Aš gal kantri? Dėl uodų iš miško nebėgu“, – kalba pašnekovė.

Baravykų šiemet nebus

Kodėl? „Nebuvo bobausių visai“, – atsako ji. Ir dar priduria: „Prieš Kalėdas turi būti šerkšnas ant medžių, nebuvo, nebus ir baravykų.“ Prisipažįsta, kad gamtos ženklus ji stebi atidžiai. Kada grybai dygsta, kalendoriuje pažiūri. Kaip tai? Parašyta, kada grybai dygs? „Ne, neparašyta. Į Mėnulio kalendorių pažiūriu, kada dygimas grybų“, – paaiškina moteris. Sako, vadovaujasi dar ir tokia taisykle: jei vakar buvo vienose vietose, dabar jau kelias dienas neis ten, reikia palaukti, eiti kitur.

Gal voveraičių šiemet metai? „Pernai buvo labai daug. Čia viskas priklauso nuo drėgmės“, – pastebi ji. Kol kas dar yra drėgmės. Tačiau, anot jos, dzūkams lietaus visada reikia, mat vanduo per pieskutę susisunkia gilyn, ir vėl sausa. „Pas mus smėlis, pas mus daržai neskęsta“, – tarsteli ji.

Lepeškas renka, bet jų nevalgo – nemėgsta

„Ne, nevalgau aš lepeškų. Aš jų nemėgstu“, – nustebina užkietėjusi grybautoja. Neslepia, kad užsišaldo, bet tik padažams. Anot jos, daugiau niekur lepeškų ir nenaudojanti. Valgo kazlėkus, raudonikius, baravykus. „Lepeškos – žydų grybai, čia žydiškas maistas“, – sako grybautoja.

Pasidalija savo pasakiškais receptais

Pasisako, kad daug vakuoja grybų, gamina ir grybų ikrą. „Užvirus, į 10 litrų puodą įpilu du šaukštus acto. Ir iškart nupilu, nuplaunu grybus, actas spalvą pakeičia, kad tamsių nebūtų. Ir tada vėl vandenin. Jau tada dedu druskos: daugiau negu įprastai valgį kasdien gamindama. Paverdu 20 minučių, na, pusę valandos“, – dėsto ji. Tada jau supilsto į stiklainius. „Kas mano grybus valgė, sakė, kad pasakiški: nei per daug, nei per mažai druskos – viskas kaip reikiant“, – sako ji.

Grybų ikra daroma iš vokietukų, iš voveruškų, iš ūmėdžių, nedaroma iš baravykų ir raudonikių. „Išverdi grybus, sumali mėsmale, česnako, svogūno dedi, druskos, aliejaus reikia – ir tušini. Šiek tiek acto įpili, pabaigoje pomidorų padažo“, – pasakoja šeimininkė. Sako, kad gauna užsakymų ir kai prekiauja grybų šventėje, jau žino, kiek kas puslitrukų ims grybų ikrų, kiek virtų grybų. Vakuoja ji ir savo daržo, šiltnamio daržoves. „Man patinka vakavimai“, – prisipažįsta ji.

Kilogramų neskaičiuoja, pinigus skaičiuoja

Voveraites ji parduodanti. Kiek kilogramų surenka per sezoną, nė pati nežino, tiesiog tokios statistikos neveda. „Kilogramų neskaičiuoju, skaičiuoju pinigus. Pagal užgrybautus pinigus galiu pasakyti, koks sezonas buvo: geras ar blogas“, – paaiškina patyrusi grybautoja. Dabar supirktuvėse Varėnoje gerai moka: 11 eurų už kilogramą. Sako, kad ir žmonės daug nuperka, už kilogramą moka 12–15 eurų. „Dabar renku žemuoges, užsiprašė. 8 litrus turiu pririnkti. Žemuoges lengva rinkti, mėlynių – ne, nerenku“, – sako Ramunė. Litras žemuogių – 12 eurų.

Pardavusi miško gėrybes, ji visada užsirašanti. „Ar ten 24 kilogramai, ar 14 kilogramų voveruškų, kiek gaunu už jas, užsirašau“, – prisipažįsta grybautoja. Praeitais metais grybavimo sezonas buvo geras, nors ji dirbusi, tai mažai kada išeidavusi grybauti.

„Šiemet pradžia gera“, – teigia grybautoja. Šiais metais grybavo 9 dienas. „Jau skaičiavau. Mano užgrybauta 1800 eurų su kažkiek tai“, – pasisako ji. Tai renkate grybus labai greitai ir daug prirenkate? „Senatvė, gi ne jaunyn. Kiek pajėgiu, tiek renku“, – neslepia ji. Prisipažįsta, prigrybauja vienu kartu už 80 –120 eurų. „Čia kada žmonėms pardaviau už 200 eurų grybų“, – tarsteli ji.

Ramunę drąsiai galima vadinti profesionalia grybautoja: ji dalyvavo grybavimo čempionate, yra tapusi geriausia grybautoja Varėnos grybų šventėje, tuomet daugiausia pririnko grybų, buvo pirma. Varėniškiai ją gerai žino: geresnės grybautojos su žiburiu nerasi. „Man atrodė, kad nesąmonė tos varžybos. Atvažiavę iš kažkur tai, o grybų daugiausia prirenka. Aš tai bent miškus žinau. Bet kitų paraginta, sudalyvavau“, – prisipažįsta ji.

Net piktokai sako: „Kai grybų yra, visi gudrūs pririnkti, bet tegu prirenka, kai grybų nėra, metai ne kokie, negrybingi. O aš ir tada prirenku.“ Neslepia, kad tada supirktuvėn kiti atneša po kelis šimtus gramų, o ji vis tiek daug neša.

Grybavimas – jai didžiausias malonumas. „Gamta, kaimas – man geriausia, miesto nenoriu“, – sako ji.

Ramunės pagamintus vaistus vyrai garbina

„Daug kų žinau“, – dzūkiškai prakalba ji.

Neslepia, kad užkalbėti negali, jokių stebuklingų vaistų nuo nepagydomų ligų irgi nedaro. Bet štai vienas jos gaminamas vaistas itin populiarus. Ji žino receptą, kaip pakelti vyrų potenciją. „Kad vyrams cybukas stovėtų“, – sako ji. Neslepia, kad šis vaistas – itin populiarus. „Na, kai perka jau vyresni vyrai, tai nesistebiu, bet kad perka ir keturiasdešimtmečiai“, – neslepia ji.

Dar dažnai jos paprašo atnešti ir kitokių „savo vaistų“: Ramunės vaistai su samagonu ir žolelėmis daryti. Nuo jų praeina dantį skaudėti, sąnarius mausti, spuogai, patrynus, išnyksta, nuo galvos skausmo išvaduoja. Gamina visokias užpiltines. Pataria: „Niekad negalima dėti dviejų žolių, turi būti būtinai trys. Nelyginis skaičius žolelių. Reikia žinoti, kokią žolę su kokia kartu galima dėti“. Paklausta, o kodėl nelyginis žolelių skaičius turi būti, tiesiai pasako, kad šios paslapties nepasakys.

Prisižoliauja: renka grybus, renka žemuoges ir visada tuo pačiu žoleles renka. Dabar sako, nėra saulės, tai jonažoles renkanti. O laiko jai viskam užtenka. „Žinau, nuo ko visos vaistažolės, nes mano teta buvo žolininkė. Ji mane vesdavosi rinkti žolelių ir viską aiškindavo: nuo ko, kaip jas su šnapsu daryt. Močiutė daug ko išmokino, nors nevaikščiojo“, – pasako žolininkė. O čiobrelius jau rinkote? „Tikrų čiobrelių yra labai mažai. Čiobrelis auga pievoje, miškuose auga „nebedos“, taip mes juos vadiname, na, jos irgi čiobrelių giminės. Žiedai labai panašūs. Iš lapų galima atskirti: tikrų čiobrelių lapai – tokie lyg apvalūs, o miško „nebedų“ – pailgi“, – sako ji.

Ir nežinia, ar ji turinti antgamtinių galių, tačiau prasitaria, kad anksčiau dar ir paburdavo. Tiesa, ne iš kortų, o kaip pati sakosi, su dvasiomis. Dabar jau to nedaro ir ne todėl, kad bijo, sako, dvasių labai daug prisišaukusi, tad jau gana.

Ir vadovaujasi Ramunė savo gyvenime labai paprasta taisykle: „Aš sakiau, sakau ir sakysiu: visi pinigai guli ant žemės. Tik reikia mokėt juos pasiimti.“

O baigiant pokalbį, prisipažįsta, kad ji – kitokia nei visi, ją net vadina „importu“ – dabar tokių nėra.

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: