Ką pakeitė Lenkijos tautinių mažumų įstatymas Suvalkų krašto lietuvių gyvenime?
Lenkijos tautinių mažumų padėtį reguliuoja įvairūs normatyviniai aktai, Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, tarpvalstybinės sutartys ir kt. Vienas svarbių normatyvinių aktų yra Tautinių mažumų įstatymas (TMĮ). Lenkijoje jis galioja nuo 2005 m.
Mažumų teisės įvairiose Europos Sąjungos (ES) valstybėse skiriasi. Dalis šalių nėra iki galo integravę į savo teisinę sistemą Europos Tarybos ir ES institucijų keliamų reikalavimų, tačiau tai netrukdo tautinėms mažumoms puoselėti savo tradicijas ir kultūrą. Lietuvoje TMĮ buvo, bet 2010 m. sausio 1 d. jis neteko galios. Tai nereiškia, kad Lietuvoje tautinėms mažumoms yra blogiau nei Lenkijoje ar kitose šalyse. Ne visas problemas galima išspręsti teisiniais aktais, daug kas priklauso nuo visuomenės nusiteikimo, demokratijos tradicijų, nerašytų tarpusavio sugyvenimo taisyklių.
Neretai iš lenkų politikų lūpų girdime, kad atseit Lenkija pirmauja Europos Sąjungoje pagal tautinių mažumų traktavimą, o šalyje galiojantis Tautinių mažumų įstatymas yra labai pažangus. Gal ir pažangus, bet kai kalbame apie jo vykdymą, atsiveria bedugnė. Ar priimdami Tautinių mažumų įstatymą Seimo nariai tikėjo, kad jis tautinėms mažumoms sudarys palankias sąlygas vystytis, uždraus veiklas, skatinančias asimiliaciją?
Ar, pvz., nepakankamas mokyklų finansavimas, vadovėlių lietuvių kalba trūkumas nėra asimiliacijos pradžia?
TMĮ privalėjo sudaryti sąlygas tautinėms mažumoms jaustis šalyje saugiai. Bet ar žmogus, kuris, pasinaudojęs įstatymo teise, savo pavardę dokumentuose užrašys gimtąja kalba, o vėliau patirs valstybės institucijų tarnautojų ir pareigūnų patyčių, gali jaustis saugiai? Problemų dėl sulietuvintos pavardės patyrė ne vienas tai padaręs šio krašto žmogus.
Lenkijoje nėra palankios atmosferos tautinėms mažumoms. Nemaža visuomenės dalis nemėgsta kitokių negu lenkai. Lenkų valdžia nesiima veiksmų keisti padėtį, kad valstybės tarnautojai ir visuomenė geriau suprastų tautinių mažumų problemas, lūkesčius ir padėtų jiems nugalėti baimės ir netikrumo jausmą, kurį neretai patiria tautinių mažumų atstovai, būdami ne savo aplinkoje.
Ne visoje šalyje galima naudotis Lenkijos tautinių mažumų įstatymo privalumais. Tautinių mažumų kalba, kaip papildoma kalba, galima tik tuose valsčiuose, kuriuose tautinės mažumos sudaro daugiau kaip 20 proc. gyventojų. Tik tuose valsčiuose tradiciniai pavadinimai mažumos kalba gali būti vartojami kartu su oficialiais vietovardžiais ir topografinių objektų pavadinimais. Tik tų administracinių vienetų gyventojai mažumos (gimtąja) kalba gali kreiptis į vietos valdžios institucijas ir gauti iš jos atsakymą.
***
Lenkijos Seime svarstymai dėl Lenkijos tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymo užsitęsė ilgokai – šešerius metus. Kodėl? Lenkija tautiniu atžvilgiu yra vienalytė, o tautinės mažumos, galima sakyti, sudaro vos gaidžio ašarą. Mažumoms priklausančių gyventojų skaičius nesiekia nė kelių procentų. Manau, kad viską lėmė stereotipai ir nacionalistinis dalies visuomenės nusiteikimas kitataučių atžvilgiu. Bijota suteikti daugiau teisių neblogai organizuotai ir gausiai Vokietijos remiamai vokiečių tautinei mažumai.
Pravartu pastebėti, kad TMĮ buvo kuriamas remiantis 2002 m. Lenkijos gyventojų visuotinio surašymo duomenimis. Lenkijoje lietuvių tautybę tuomet deklaravo 5 846 asmenys. Daugiausia jų gyveno Seinų ir Punsko krašte. Seinų mieste lietuvių tautybę deklaravo 474 asmenys (7,88 proc.), Seinų valsčiaus savivaldybėje 780 asmenų (18,63 proc.), Punsko savivaldybėje 3 335 asmenys (74,87 proc.). Kitose savivaldybėse tie skaičiai buvo gerokai mažesni: Šipliškės savivaldybėje – 111 lietuvių, Krasnapolio – 35, Suvalkų mieste – 326. Surašymo metu išryškėjo, kad net 679 asmenys, kurie užsirašė lenkais, namuose kalba lietuviškai. Ką tai reiškia?
Įstatymo leidėjams svarbu buvo žinoti tautinių mažumų gyventojų skaičių ir jų gyvenamąją teritoriją. Reikėjo išsiaiškinti, kokią įtaką TMĮ turės valstybės gyvavimui ir ar jis nesukels šaliai pavojaus.
Paaiškėjo, kad tautinių mažumų teisėmis visos šalies mastu bus galima pasinaudoti tik 51 savivaldybėje (iš 2500). Tarp kitko, ir Punsko savivaldybėje. Seinų savivaldybėje 2002 m. surašymo metu iki tų 20 proc. pritrūko vos 48 lietuvių! Be abejo, čia lietuvių buvo daugiau, bet nemažai jų dėl baimės ar kitų priežasčių užsirašė lenkais.
Taigi, TMĮ leidžia Punsko savivaldybėje oficialiai vartoti lietuviškus vietovių pavadinimus. Reikia pastebėti, kad dvigubi pavadinimai galimi ne tik savivaldybės mastu, bet ir atskirose vietovėse (kaimuose). Deja, valsčiai, kuriuose lenkų tarėjai sudaro daugumą, administraciniu būdu gali nesunkiai blokuoti gyventojų norą. Taip buvo Seinų valsčiuje. Burbiškių lietuviai prašė įteisinti dvigubą vietovės pavadinimą, tačiau Seinų savivaldybės taryba jų prašymo net nesvarstė.
Tarp įstatymo nuostatų ir jo vykdymo kartais žioji praraja. Įrašas, kad dvigubi pavadinimai galimi tose vietovėse, kur tautinių mažumų atstovų skaičius viršija 20 proc., yra mažai ko vertas, nes sprendimą dėl vietovardžio pavadinimų įteisinimo priima savivaldybės taryba. Jeigu joje tautinė mažuma neturi daugumos pritarimo, atsitiks taip, kaip nutiko Burbiškių kaimo gyventojams.
2015 m. spalio 27 d. Lenkijos prezidentas Andrzej Duda vetavo Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymo pataisas, kurios leido TMĮ naudotis apskričių lygmeniu. Lenkijos prezidentas argumentavo, kad įstatymo pataisų įgyvendinimas Lenkijai brangiai kainuotų. Pasak Punsko valsčiaus viršaičio Vytauto Liškausko, šaliai tai nesukeltų didelių problemų, nes jis būtų taikomas tik, jei neklystu, keturioms Lenkijos apskritims, tarp jų ir Seinų apskričiai, kur kompaktiškai gyvena lietuvių tautinė mažuma.
Jeigu, tarkim, lietuvių kalba Seinų apskrityje taptų pagalbine, būtų duotas signalas čia gyvenančiai daugumai, kad lietuvių kalbą reikia gerbti, o šiame krašte gyvenantys lietuviai jaustųsi saugiau.
Taigi, Lenkijos tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymas leidžia vartoti tautinės mažumos kalbą kaip pagalbinę tik valsčių lygmeniu. Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas tikina, kad pagalbinės lietuvių kalbos vartojimas Punsko valsčiuje nieko nekainuoja.
„Tautinių mažumų įstatymas neatnešė didelių pokyčių Punsko valsčiaus gyvenime, – tikina valsčiaus viršaitis. – Yra dvikalbiai vietovių pavadinimai. Galėjome lietuviškai užrašyti ir gatvių pavadinimus, bet to atsisakėme. Mūsų savivaldybėje lietuvių kalba galima naudotis kaip pagalbine, bet ir čia niekas iš esmės nepasikeitė, nes ir anksčiau mūsų tarnautojai su lietuviais kalbėdavo lietuviškai. Daugumą (99 proc.) dokumentų gauname parašytų lenkiškai. Jei raštas turi tolesnę eigą ir yra perduodamas į aukštesnes instancijas, jis privalo būti parašytas valstybine kalba. Tarybos posėdžiai vyksta lenkiškai, nes tarp narių yra keli lenkai. Protokolus rašome valstybine kalba.
TMĮ leidžia sulietuvinti vardus ir pavardes, bet, kiek prisimenu, per 17 metų tai padarė ne daugiau kaip 40 asmenų. Daugiausia tai tie, kurie išvyko gyventi į Lietuvą. Dalis žmonių pakeitė tik vardą, pvz., vietoj „Dajwa“ užrašė „Daiva“. Taigi, teise, kurią mums suteikia TMĮ, sunku arba net neįmanoma realiai pasinaudoti.“
2010 metais Punsko valsčiaus taryba priėmė sprendimą dėl dvikalbių vietovių pavadinimų. Buvo atsiklausta gyventojų. Lentos buvo kabinamos tik tose vietovėse, kuriose žmonės to pageidavo. Lietuviškoms organizacijoms ne iki galo patiko šis sprendimas, nuogąstauta, kad lenkai, „duodami“ lentas labai mažoje teritorijoje, gali reikalauti dvikalbių lentų visoje Lietuvoje. Tuometinis Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas argumentavo: „Mes turime dvikalbius užrašus, bet per 10 metų mūsų sumažėjo tūkstančiu. (…) Uždarinėjame lietuviškas mokyklas, bet turime lentutes.“
2011 metais rugpjūčio 21–22 naktį Punsko valsčiuje buvo įvykdytas išpuolis. Baltais ir raudonais dažais sutepta apie 30 dvikalbių lentų (išniekinti buvo tik lietuviški vietovių pavadinimai), nuniokoti keli lietuvių kultūros paminklai. Negana to, iš įvairių pusių pasipylė anoniminiai grasinimai šio krašto lietuviams, piktybiški šmeižtai prieš lietuvius sklido lenkiškuose interneto portaluose.
Punsko valsčius gavo anoniminį laišką, kuriame rašoma: „Didžiausi sveikinimai tiems, kurie užtepliojo lietuviškus užrašus. Čia yra Lenkija, ne Lietuva. Kai bus naujos lentos, vėl užtepliosim. Lietuviai į Lietuvą.“
Išpuolį prieš lietuvius tyrė Lenkijos policija, bet kaltininkai iki šios dienos nesurasti. Išniekintos lentos buvo nuimtos, nuvalytos ir pakabintos atgal.
Kitos tautinės mažumos taip pat patyrė panašių išpuolių. Yra aišku, kad jokie įstatymo straipsniai neužkirs kelio pasikėsinimams prieš dvikalbius užrašus, o baimės jausmas dėl tautybės atskleidimo kaip buvo, taip ir išliko. Tai turi didelių pasekmių. Antai, tėvai, rinkdami vaikui mokyklą, ne kartą pasvarsto: „Gal geriau tegul jis eina į lenkišką, nes buvimas tautinės mažumos mokykloje išduos jį esant nelenku, o gyvendamas nedraugiškoje aplinkoje, jis gali turėti nereikalingų nemalonumų.“ Panašių dvejonių gali sukelti netikrumas dėl lietuvių mokyklų likimo arba nuolatinis vadovėlių trūkumas.
Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymas nedaug ką realiai pakeitė, padėties nepagerino, bet pagilino nuo seniai nusistovėjusį lietuvių suskirstymą į lietuvius, gyvenančius Punske ir Seinuose. Seinai XIX–XX a. sandūroje buvo svarbus Lietuvos kultūros centras. Kai Seinų kraštas atiteko Lenkijai, lietuvių kalba ir istorijos paveldas buvo išstumti iš viešojo gyvenimo.
Lenkų politikų teiginiai, kad Lenkijos lietuviai gali plačiai naudotis tautinių mažumų apsaugos europinio lygio standartais, tebelieka tik skambūs šūkiai, o tie keli tūkstančiai Punsko valsčiuje gyvenančių lietuvių ne kartą yra tapę Lenkijos užsienio politikos „įkaitais“.
Lenkijos mastu tik maždaug 3 300 lietuvių gali naudotis (bent jau teoriškai) tautinei mažumai priklausančiomis teisėmis. Punskas politiniais sumetimais pateikiamas kaip puikus problemų sprendimo pavyzdys. Beje, steigiant Suvalkų lietuvių vaikų darželį, realios lenkų valdžios pagalbos nesulaukta, o trukdymų ir kliūčių būta kiek nori. Lenkijos valdžia neprisideda ir prie Lietuvių švietimo ir kultūros centro steigimo Suvalkuose. Valdžios nuostatą Lenkijos lietuvių klausimu gerai iliustruoja Lenkijos užsienio reikalų ministerijos 2021 m. rugsėjo 27 d. atsakymas į Lenkijos lietuvių bendruomenės raštą dėl mokyklos steigimo Suvalkuose. Lenkijos užsienio reikalų ministerija jame pažymi, kad Lenkijos valstybė šalyje gyvenantiems lietuviams užtikrina europinius švietimo standartus. Tuo pačiu pabrėžiama, kad tenkindama naujus prašymus (turima omenyje lietuvišką mokyklą Suvalkuose) tik didintų disproporcijas tarp to, ką Lenkija užtikrina lietuvių tautinei mažumai, ir to, kaip nepaisoma Lietuvos lenkų teisių. Laiške Lenkijos lietuviai dargi raginami priminti Lietuvos valdžiai, kaip svarbu paisyti dvišalių sutarčių ir tarptautinių įsipareigojimų.
***
Ne visos dvišalės sutartys abiem šalims būna lygiai naudingos. 2021 m. rugsėjo 17 d. Lenkijos nacionalinio švietimo ministras Dariusz Piontkowski ir Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius Vilniuje pasirašė „Deklaracijos dėl lenkų tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje ir lietuvių tautinės mažumos Lenkijos Respublikoje švietimo“ įgyvendinimo planą. Sutartis pasirašyta dalyvaujant Lietuvos ir Lenkijos premjerams.
Šalių įsipareigojimai yra įvardyti oficialiame Lenkijos valstybės administracijos portale: https://www.gov.pl/web/lietuva/veiksm-skirt-lenk-tautins-maumos-lietuvos-respublikoje-ir-lietuvi-tautins-maumos-lenkijos-respublikoje-vietimo-klausimams-gyvendinimo-planas–svarbus-ingsnis-lenkijos-ir-lietuvos-santykiuose.
Cituoju:
„Pagal priimtą planą Lietuva įsipareigojo:
• Iki 2022 m. įvesti valstybinį ir mokyklinį lenkų kaip gimtosios kalbos brandos egzaminą, o valstybinio ir mokyklinio brandos egzamino rezultatus prilyginti kitų valstybinių ir mokyklinių brandos egzaminų rezultatams stojant į Lietuvos aukštąsias mokyklas.
• Aprūpinti lenkų mokyklas lenkų gimtosios kalbos bei kitų dalykų vadovėliais, tarp jų ir įsigytais Lenkijoje.
• Užtikrinti lenkų tautinių mažumų (?) mokykloms kvalifikuotus ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pagrindinio ugdymo mokytojus bei padidinti švietimo pagalbos specialistų skaičių (logopedų ir spec. pedagogų).
• Sudaryti sąlygas lenkų tautybės vaikams, besimokantiems tose mokyklose, kuriose ugdymas vyksta lietuvių kalba, lankyti lenkų kalbos būrelį arba būrelius lenkų kalba.
• Papildomai Lietuva užtikrins taisyklių, leidžiančių finansuoti lietuvių kalbos mokymąsi 5 valandas per savaitę darželiuose bei pradinėse klasėse, įgyvendinimą.
Lenkija įsipareigojo:
• Leisti lenkų mokyklų Lietuvoje mokytojams ir mokiniams naudotis nacionaliniais Lenkijos ugdymo ištekliais ir platformomis (dėl koronaviruso uždarius mokyklas, lenkų mokyklos Lietuvoje naudojosi Integruotos ugdymo platformos bei Įjunk Lenkiją ištekliais).
• Bus sustiprintas Lietuvos ir Lenkijos švietimo įstaigų bendradarbiavimas mokytojų tobulinimosi srityje. Bendradarbiaujant su Lenkų švietimo plėtros užsienyje centru, priklausančiu Nacionalinio švietimo ministerijai, bus paruoštas lenkų kalbos ir kitų dalykų, dėstomų lenkų kalba, mokytojų kvalifikacijos tobulinimo pasiūlymas.
• Papildomai Lenkijos pusė užtikrina veiksmus, numatytus įstatyme, susijusius su finansavimu, aprūpinimu vadovėliais, mokytojų kvalifikacijos tobulinimu.
• Deklaracijos įgyvendinimo plano pasirašymas – tai Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo švietimo srityje rezultatas.“
Šioje deklaracijoje Lietuva įsipareigoja įvykdyti labai konkrečius dalykus, Lenkija nedaug arba realiai beveik nieko. Lietuva turi aprūpinti lenkų mokyklas lenkų gimtosios kalbos bei kitų dalykų vadovėliais nuo 1 iki 12 klasės (inicijuoti jų leidimą arba jų pritaikymą), o Lenkijos pusė papildomai (iš dalies) užtikrina veiksmus, numatytus įstatyme (nežinia kokiame), susijusius su finansavimu (iš dalies), aprūpinimu vadovėliais.
Lietuviškose mokyklose Lenkijoje labai stokoja lietuviškų vadovėlių. Jų nėra, tad mokiniai priversti juos kopijuoti ir mokytis iš palaidų lapelių.
Svarbu išlaikyti mokyklas lietuvių dėstomąja kalba, kadangi tik jos užtikrina gimtosios kalbos išsaugojimą. Jau ne kartą esu rašęs, kad, įgyvendint Lenkijos švietimo reformą, buvo uždaryta 50 proc. lietuviškų mokyklų. Dalyje jų lietuvių kalba buvo dėstoma kaip papildomas dalykas, tačiau jos atliko svarbų vaidmenį. Uždarytos buvo: Ramoniškės (2000 m.), Krasnagrūdos (2005 m.), Aradnykų (2005 m.), Vaitakiemio (2005 m.), Klevų (2009 m.) mokyklos, panaikintos lietuviškos klasės Krasnavo mokykloje (2010 m.), likviduotos Vaitakiemio ir Pristavonių mokyklos (2013 m.). Šiuo metu kalbama ir apie Vidugirių mokyklos uždarymą.
Lenkijos politikai teigė, kad mokyklos uždaromos, nes jose mažėja mokinių. Tačiau nutylimas faktas, kad tai švietimo reformos pasekmė. Aštuonmetės buvo pakeistos šešiametėmis, įkurtos gimnazijos. Antai 2005 m. į pradėjusią Seinuose veikti lietuvišką „Žiburio“ mokyklą pirmaisiais metais atėjo 64 mokiniai. Kiti moksleiviai iš uždarytų mokyklų pateko į lenkiškas mokyklas ir pagerino jų „demografinius rodiklius“.
Lenkijos lietuvių padėtis rodo, kad už Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymą kur kas svarbesni yra kiti teisės aktai, kurie lemia arba galėtų nulemti lietuviškų mokyklų išlikimą. Šias problemas tikrai paprasčiau būtų spręsti, jeigu valstybė padėtų išsaugoti lietuvių kultūros paveldą, finansuotų vadovėlių leidybą, operatyviau reaguotų į diskriminacijos atvejus.
