Dzūkų žinios

Sekmadienį rajono bažnyčiose šventinta duona kasdieninė: švęsta šv. Agotos diena

Dalintis:
Šeštokų bažnytėlėje pašventinti duonos gabalėliai.

Dineta Babarskienė

Sekmadienį paminėta šv. Agotos diena. Šią dieną nuo seno šventinama duona ir tikima, kad ji padės apsisaugoti nuo gaisrų, ligų ir kitokių nelaimių. Tradicija gyvuoja nuo trečiojo amžiaus.

Šeštokų bažnytėlėje suraikytos duonos riekelės supjaustytos į dar smulkesnius gabalėlius, kad visiems, atėjusiems bažnyčion, užtektų, kad nė vienas nesugrįžtų namo be pašventintos duonutės.

Duona pašventinta iškilmingų apeigų metu. Šv. Mišiose pašventintos ir Grabnyčių žvakės – Kristaus Paaukojimo iškilmė, kuri buvo vasario 2 d. Taip pat šv. Blažiejaus dieną (vasario 3 d.) šv. Mišių metu tikintieji laiminami šv. Blažiejaus žvakėmis, kurios naudojamos kaip sakramentalija nuo gerklės, kvėpavimo takų ir kitų ligų.

Šventinti duonos gabalėliai išdalinti parapijiečiams. „Būtinai pasiimkite šventintos duonelės, parsineškite į namus“, – ragino Šeštokų parapijos klebonas Valdemaras Smulskis. Vyresnės moterys ėmė tiek duonutės gabalėlių, kiek šeimoje žmonių: visiems po vieną. „Girdėjau per Marijos radiją, kad ne tik saugoti reikia namuose tokį pašventintą duonos gabalėlį, bet būtina ir suvalgyti“, – aiškino moterėlės.

Dabar žmonės gali nusipirkti įvairiausios duonos – pasirinkimas toks didelis, kad net sunku išsirinkti tą pačią skaniausią. Anot istorinių šaltinių, mūsų kraštuose duona buvo kepama nuo pirmųjų amžių po Kristaus.

Katalikai švenčia šv. Agotos dieną, per kurią nuo senų laikų būdavo tokia tradicija: išsikepti duonos ir atsinešti pašventinti į bažnyčią. Nenuostabu, kad ir praeitą sekmadienį ne vieni namai kvepėjo duona ir nesvarbu, kad jau ne krosnyje kepta, o dujinėje ar elektrinėje orkaitėje, ir jau, ko gero, ne toks skonis kaip kadaise močiutės keptos duonos, bet vis tiek naminė, sava.

90-metė Antanina pasakoja, kad jų namuose duoną visada kepdavo. Sako, kad duonos niekas nemėtydavo, net jei nukrisdavo gabalėlis, pakeldavo, nupūsdavo dulkes, persižegnodavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo. „Duoną sunkiai uždirbdavo, mėtyti ranka nekildavo“, – sako ji. Nuo mažens mokė duonukę gerbti. „Duoną gerbdavo kasdien, ne tik per šv. Agotą“, – patikina ji. Duona – šventas maistas: juk Jėzus keliais duonos papločiais pamaitino tūkstančius.

Antanina gerai prisimena, kad prieš pašaudama krosnin ant duonukės kepaliukų močiutė padarydavo kryželius. „Mums, vaikams, „kūcinukų“ – mažų duonukės kepaliukų – prikepdavo“, – prisimena ji. Sako, kad tokius „kūcinukus“ jie nešdavosi ir į bažnyčią per šv. Agotą, juos kunigas pašventindavo. „Mes, vaikai, dar prašydavome, kad pagranduką iškeptų. Močiutė paklausydavo mūsų, kepdavo. Mes klausdavome, kodėl pagrandukas be akių ir kojų, o močiutė sakydavo, kad tik pasakose tokie pagrandukai būna“, – pasakoja senolė. Sakosi, kad dar ir šiandien atsimena tą ką tik iškeptos duonos kvapą, prisimena, kaip traukdavo iš krosnies duonos kepalus ir rikiuodavo ant stalo. „O mes laukdavome, kada mums duos“, – sako ji.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: