Šiuo metu dėl Rusijos užpultos Ukrainos NATO sutelkė dėmesį Rytų flangui, bet Rusija išlieka pavojinga praktiškai visur – kosmose, kibernetinėje erdvėje, Arkties, Atlanto vandenynuose, Viduržemio jūroje, Afrikoje. Dabar Sudane kovojantys rusų kariai greičiausiai yra susiję su „Vagner“ grupuote. Todėl Rusija nėra tik NATO rytuose. Sąjungininkai stebi indikacijas visur ir turi turėti galimybes atsakyti į įvairias grėsmes. Todėl NATO pajėgų lankstumas ir yra toks svarbus.
Jeigu visas savo pajėgas NATO dislokuos tik rytiniame flange, tada nesugebės atsakyti į grėsmes pietuose ar šiaurėje. Ši karinė gynybos organizacija turi būti lanksti, nes tai bus ženklas Rusijai, jog NATO reaguoja į tai, ką jie daro Ukrainoje.
Daugiau nei prieš keturis mėnesius prieš Rusijai užpuolant Ukrainą NATO puikiai pastebėjo, kaip didinamos rusų pajėgos. Todėl nerealu, kad netikėtai vieną dieną prieš save išvystume du Rusijos karinius korpusus. Žvalgybos dėka ateinantys kariai matomi iš anksto. Todėl visų NATO šalių piliečiai turi suvokti, kad Rusijos grėsmė nėra tik rytiniame flange – grėsmė yra ir NATO šiaurėje, vakaruose, pietuose.
Vienintelis netikėtumas, galintis užklupti NATO valstybes, yra raketų ataka. Todėl gynybos planuose vadinamosios trumpalaikės atakos numatytos kaip galimas scenarijus, taip pat numatytas atsakas į tokį scenarijų. Visgi, jei nori užpulti NATO teritoriją, tik raketų ataka nėra tikėtina – reikia ir sausumos pajėgų.
Atkreipiamas dėmesys į grėsmes visoms šalims, tačiau, žinoma, yra ir specifinės geografijos aspektas – kaip Suvalkų koridorius ar Kaliningradas, ar Gibraltaro sąsiauris, ar Juodoji jūra, kur grėsmei užkardyti reikia specifinių priemonių. Suvalkų koridorius yra itin svarbi NATO naujųjų gynybos planų dalis. Todėl viena iš priežasčių, kodėl lėšų gynybai reikės daugiau, turime pripažinti, kad oro gynybai reikės daugiau NATO narių dėmesio ir investicijų. Gyventojai turi labai didelius lūkesčius NATO atžvilgiu, o ji kiekvienai aljanso šaliai duoda vadovavimą ir kontrolę, savo standartus ir pratybas.
Visi pajėgumai ateina iš pačių valstybių narių. Jeigu valstybės įsipareigoja sukurti brigadą, nupirkti tankus, daugiau amunicijos, paruošti savo karius, tai juos išmokys šia ginkluote naudotis.
Tai procesas, galintis užtrukti kelerius metus, – valstybės turi sutelkti žmones, juos apmokyti, pastatyti reikalingą infrastruktūrą, užsakyti amuniciją. Tad po Vilniaus NATO viršūnių susitikimo prasidės sunkus procesas įgyvendinant tai, ką valstybių narių lyderiai pažadėjo ir nusprendė.
Gynybos pramonės pajėgumai yra labai svarbi tema – reikia, kad privatūs investuotojai sutiktų investuoti į papildomas gamybos linijas. Tai nėra kažkas, ką NATO įsakytų padaryti, – visos šio karinio gynybinio aljanso narės turi sutikti tai padaryti savo noru ir pačios.