Dineta Babarskienė
Lazdijų TAU bei Seirijų ir Veisiejų skyrių klausytojams buvo pasiūlytas susitikimas – diskusija „Kas svarbiau – žmogus ar valstybė?“ su charizmatiškąja aktore, sukūrusia daugiau nei trisdešimt vaidmenų televizijos ir kino filmuose, politikos, visuomenės veikėja, Nepriklausomybės akto signatare Nijole Oželyte. Tačiau susitikime buvo kalbama pačiomis įvairiausiomis temomis. Pasirodo, pasitraukusi iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo, ponia Nijolė, kaip pati sako, pabandė badauti ir kai jau jėgų nebeliko, organizmas ėmė „veikti“ tarsi iš naujo atgimęs, keliauti su tokia aistra, jog sugebėjo aplankyti 70 šalių, dalyvauti įvairiose konferencijose, susitikimuose su jaunimu bei garbaus amžiaus studentais. „Kad jūsų tiek daug susirinko, reiškia viena, kad pataikome parinkti lektorius“, – pasidžiaugė Neringa Rasiulienė, Lazdijų švietimo centro metodininkė, išvydusi gausų būrį Trečiojo amžiaus universiteto studentų.
Šiandien ponia Nijolė kaip niekad energinga, aistringai, aštriai, jautriai žvelgianti į save ir pasaulį, prisiminė pamatines tiesas, pasipasakojo, kaip ji gyvena dabar. Susirinkusieji turėjo galimybę išgirsti netikėtų įžvalgų apie žmogų, valstybę, gyvenimą, meilę, mirtį, šiuolaikinį jaunimą ir, žinoma, užduoti klausimų. Prabilo viešnia ir eilėmis, kurios palaikė pusiausvyrą tarp aštrių ir jautrių pasisakymų. Pasirodo, ji gali būti visokia: čia pat išrėžti, ką galvoja, ir jai visai tas pats, ką pagalvos kiti, tuoj pat taip vaizdžiai eilėmis prabilti apie tikrąsias vertybes, taip jautriai ir gražiai, kad net sugraudina. Koks jos tikrasis būdas, charakteris, sunku pasakyti: po susitikimo aiškiau nepasidarė. Aišku viena, tai itin charizmatiška moteris.
Lazdijų trečiojo amžiaus studentės žymiąją aktorę pirmiausia pamatė vaikštančią Lazdijų centre: jų nuostabai ji pasirodė tokia pat, kaip ir jos, nei „mandra“, nei išpuikusi. Tad ir klausytasi atidžiai: ji ta, kuriai lemta būti dėmesio centre. Nors, kaip pati sakė, jaunystėje jos net šokti niekas nevesdavo, mat buvo maža, strazdanota, raudonplaukė ir dar Oželytė, mokytoja grasino, kad liks senmergė. Na, bet ir tada ji buvo dėmesio centre, mat kitos tokios nebuvo. Vis tik ištekėjo, su dailininku Sauliumi Vaitiekūnu jie susilaukė trijų dukrų, džiaugiasi trimis anūkėmis. Ne paslaptis, kad Oželytės pavardė buvo siejama ir su rusų dainininku, aktoriumi ir poetu Vladimiru Vysockiu.
Ponia Nijolė pasipasakojo, kaip ji buvo priimta į aktorinio meistriškumo studijas. „Profesorė Irena Vaišytė mane priėmė vien todėl, kad iš KGB buvo gavusi raštą, jog manęs negalima priimti. Jai buvo smalsu, ką toks jaunas žmogus galėjo padaryti. Pasikvietė pokalbiui. O aš net nesupratau, apie ką ji kalba, net nežinojau, kas tas KGB. Ji ramino mane: „Jūs manęs nebijokite. Visi tokie vienodi, o apie jus tokį raštą gavau.“ Nijolė įsitikinusi, kad ją tik todėl ir priėmė. O pasirodo, kad priežastis, kodėl buvo atsiųstas raštas, labai paprasta: kartu su draugais N. Oželytė tranzuodavo, buvo patekusi ir į milicijos akiratį, apie tai žinojo KGB. Ji pati tikino net nesupratusi, kad daro kažką neleistino.
Užsiminė ji ir apie politiką. Papasakojo apie įsimintiniausius savo politinio gyvenimo momentus – Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją. „Esu laiminga, kad vienintelis dalykas, kurio bijojau lemtingąją Sausio 13-ąją, tai nesuspėti į AT rūmus iki rusų puolimo“, – prisipažino signatarė.
Aktorė jau nebevaidina. „Dabar serialus kepa. Per dieną tiek, o tiek prifilmuoja. Aš išvis nemėgau vaidinti“, – po renginio sakė ji. Tai išgirsti buvo itin netikėta, mat N. Oželytės sukurtas Kamilės vaidmuo režisieriaus Algimanto Puipos filme „Arkliavagio duktė“ (1981 m.) buvo pripažintas geriausiu tais metais sukurtu moters vaidmeniu visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Tačiau ramiai sau tūnoti ne jos būdui. Pabandė ir paeksperimentuoti: ji net 20 dienų badavo, kaip pati sako, siekdama surasti santykį su savo kūnu.
Pasinėrė į keliones: niekad anksčiau nekeliavusi, sovietmečiu jos net į Lenkiją neišleisdavo, dabar gi ji nukako net į Kiniją, leidžia sau įspūdingus kruizus jūromis, kurie, tikina, nėra brangūs. Iš viso aplankė daugiau nei 70 šalių. „Supratau, kad žmonės visur vienodi“, – sakė ji pridurdama, kad lietuviškai susikalbėjo net Kinijoje. Ir pasaulis, pasirodo, ne toks ir didelis. „Kur keliavau, nebūdavo taip, kad lietuvių nesutikčiau“, – patikino aistringa keliautoja.
Taip bėgdama per savo gyvenimą, per savo patirtis, kalbėjo pusantros valandos, tik ar atsakė į klausimą „Kas svarbiau: žmogus ar valstybė?“, labiau linkusi manyti, kad sąmoningai to nepadarė tiesiai, paliko vietos saviems pamąstymams: kiekvienas iš mūsų turime atsakyti pats. Nors po susitikimo ponia Nijolė apkabino ir pabučiavo vieną studentę už tai, kad aktorei paklausus, kas vis tik svarbiau: žmogus ar valstybė, ji nedvejodama atsakė: „Žmogus be valstybės – valkata, o valstybė be žmogaus – „pūsčia“. Tai jau mūsiškės Zuzanos Urbonaitės žodžiai.
Po renginio charizmatiškoji aktorė bendravo asmeniškai su visais norinčiais.