Dineta Babarskienė
Ar žiūrite televizorių? Ar tam skiriate laiko ypač vasarą? Kalbinu rajono žmones.
„Kad man jo nereikia. Kai nežiūriu, ramiau gyvenu“, – teigia Rita Sabestinienė, pridurdama, kad ji nežinojo, kad taip kada nors nutiks. Būdavo daug darbų, vėlai pareidavo, jau per vėlu televizorių jungti, tai ir nejungdavo. „Bet visada stengiausi pažiūrėti žinias, nes taip buvau įpratusi“, – teigia. Tačiau pastebėjo, kad žinios – tai gąsdina karu, tai nužudė kas ką, tai politikieriai milijonus ištaškė, tai vėl kas nutiko. „Vieną kartą, kitą nepažiūrėjau žinių ir – kas gi čia pasikeitė, kad aš to visko nemačiau? Ogi niekas. Pajaučiau, kad man taip geriau. Ir galvos nieks nebeldžia. Būdavo, paklausau apie karą, apie tragedijas, paskui nemiegu, įsibaiminu, nervinuosi. Ir kam man to reikia?“ – klausia ji. Dabar net netrūksta televizoriaus, tik tiek, kad jis stovi.
Prisipažįsta, kad buvo įnikusi žiūrėti amerikietiškas imtynes, daugiau nieko – tik imtynes žiūrėjo, o dabar ir to nereikia. „Ir įsivaizduok, kokia galva švari, – šiandien tvirtina Rita, – nebruku į galvą nesąmonių. O kas labai svarbu, naujienas išgirstu iš žmonių, noriu – internete paskaitau, jei kas labai sudomina, sužinau, kas pasaulyje dedasi. Ir man to pakanka“, – patikina. Įsitikino, kad tai pripratimas, jog be televizoriaus negali, o nejungi – nežiūri ir nereikia. „Atsimenu, kai į darbą eidavau, tai jau ryte įsijungi ir kol ruošiesi – girdi, ką pasakoja. Dabar įpročiai visiškai pasikeitė“, – kalba. Galvoja, kad yra objektyvios informacijos, bet kiek visokių melagienų. „Baimė apima besiklausant, bežiūrint, o kuris jautresnis, dar labiau reaguoja ir gyvena baimėje. Taip ir galas gali pareiti“,– pamąstė ji.
Šiuo metu ją džiugina visai kiti dalykai. „Sėdžiu lauke, paukštukų klausau. Štai visai neseniai genį pamačiau, atlėkė į kiemą. Tupi medy, sau kalena. Dar buvau šią vasarą nemačiusi. Žiūriu, klausau“, – pasakoja Rita. Pasitinka saulę rytais, palydi vakarais. „Aš viską matau, grožiuosi ir neinu į kambarį, kol nesutemsta. Ir nereikia man jokio televizoriaus – net emocijų jokių nekelia, aš tiesiog pamiršau jį“, – teigia pašnekovė. Ne specialiai pasirinko nežiūrėti, savaime taip įvyko. „Nekyla noras jį įsijungti, nežinau, kada tai bus ir ar išvis bus kada jungiamas? Kol kas tikrai nenoriu“, – teigia ji. Dar nežino, ar žiūrės televizorių žiemą, kada daugiau laisvo laiko bus. „O gal kur į vandens parką važinėsiu ir televizoriaus nežiūrėsiu“, – akimirksniu Ritai gimsta naujas planas ir užsiėmimas. Tiesa, išmesti televizoriaus bent kol kas nežada: o jei ką reiks pažiūrėti? Juolab, kad ir apie ją per TV vis rodo. „Bet dabar nuo ankstyvo pavasario televizoriaus nebuvau įjungusi“, – tarsteli. Neslepia, kad kiti šito nesupranta: be televizoriaus neįsivaizduoja savo gyvenimo. „Yra žmonių, kurie per dienas tik prie televizoriaus sėdi ir nieko nedaro. Tai kaip koks narkotikas, laiko švaistymas. Nieko nenuveiki, tik spoksai į ekraną ir dar prisigaudai baimių, negatyvių dalykų“, – mano ji. Vietoj žiūrėjimo į ekraną, Rita ravi, dirba, jei nori pailsėti – knygą paskaito. „Ar kur nuvažiuoti galiu, ar kokį darbą nuveikti. Vasarą, kai tiek darbų, veiklų, televizorius – tinginių pramanas“, – tvirtina. Net gaila, kai dabar pagalvoja, kad jaunystė ir praėjo prie televizoriaus.
Vienas lazdijietis pritaria Ritai. Sako, kad jau 7 metai nejungia savo televizoriaus. „Kad aš jau nė nežinau, ar jis veikia?“ – net susirūpina jis.
Kiti gi be televizoriaus negali: ir gulasi, ir keliasi su įjungtu televizoriumi, kartais ir pernakt jį žiūri, teisingiau, dažnai įjungtas tik dėl garso fono. Mokslininkai gi pataria mėgstantiems žiūrėti televizorių 4–5 valandas per dieną, kas 30 minučių atsistoti, pajudėti, pratempti raumenis, dar geriau – žiūrėti televizorių minant stacionarų dviratį ar bėgant ant bėgimo takelio. Taip pat reikėtų vengti užkandžiavimo. Tačiau šie patarimai galioja ir tiems, kurie valandų valandas praleidžia žiūrėdami į kompiuterio ekraną ar skaitydami.