Privataus detektyvo profesija dažnai slepiasi po paslapties šydu ir kelia pačių įvairiausių klausimų ir spėliojimų. O jei privatus detektyvas parašo knygą apie išspręstas problemas ir išaiškintus nusikaltimus, tai jau dar didesnė intriga.
Lietuvoje privačių detektyvų veikla yra griežtai reglamentuojama ir prižiūrima. Šį darbą oficialiai dirba tik 22 specialistai, nes 2016 metais įsigaliojus Privačios detektyvinės veiklos įstatymui buvo aiškiai įvardyta, kokius reikalavimus šios profesijos atstovai turi atitikti.
Pirmąją privataus detektyvo pažymėjimą Lietuvoje gavęs Olegas Rimanas – UAB „Rimano biuras“ ir Vilniaus privačios detektyvų grupės „Rimanas ir partneriai“ vadovas. Baigęs karjerą kriminalinėje policijoje, jis nė negalvojo, kad kažkada vadovaus visai privačių detektyvų komandai, tačiau šį darbą dirba jau virš 18 metų.
Su kokiais iššūkiais detektyvai susiduria? Ar jų darbo kasdienybė nors kiek panaši į filmo scenarijų? Kas gali tapti privačiu detektyvu? Į šiuos ir kitus klausimus „Dzūkų žinių“ skaitytojams sutiko papasakoti privatus detektyvas O. Rimanas.
Nevykdo įstatymui prieštaraujančių užsakymų
Neįprastą verslą O. Rimanas pradėjo 2007 metais. Ir nors iki tol buvęs kriminalinės policijos komisaras nė nesvarstė apie nuosavą verslą, palikus tarnybą ir įsidarbinus saugos tarnyboje, kolegos jį paskatino pasukti į privačių detektyvų verslo sektorių.
„Mano kolegos mane palaikė, padėjo. Įsteigus įmonę, tapau jos direktoriumi, o laikui bėgant – vieninteliu savininku“, – prisimena detektyvas.
Anot jo, šios profesijos atstovu tikrai negali tapti visi norintys. Tam būtinas aukštasis teisinis išsilavinimas, o taip pat ir nepriekaištinga reputacija, kurią tikrina specialiosios tarnybos. Taip pat, norint dirbti detektyvo darbą, reikia išlaikyti egzaminą.
„Tačiau iš oficialiai galinčių dirbti šį darbą šiuo metu Lietuvoje aktyviai detektyvine veikla užsiima tik apie 50 proc. specialistų. Yra jaunų detektyvų, kurių vieninteliai privalumai – jaunystė ir išlaikytas egzaminas, tačiau jie neturi praktinės patirties teisėsaugoje, mat to nėra reikalaujama“, – nurodo O. Rimanas.
Pašnekovas pabrėžia, kad jo vadovaujamoje įmonėje jie niekada nevykdo įstatymams prieštaraujančių užsakymų. Ir nors visiems besikreipiantiems yra garantuojamas konfidencialumas, detektyvai nevykdys užsakymo, jei jis kelia pagrįstų abejonių.
Kreipiasi dėl galimo privatumo pažeidimo
Detektyvą pasisamdyti galima dėl įvairiausių priežasčių. Ir nors atrodytų, kad dažniausiai tokių specialistų užduotis galėtų būti neištikimų partnerių „gaudymas“, tai nėra tiesa. Dažniausiai į detektyvus kreipiasi įmonių atstovai, kurie įtaria, kad jų patalpose ar automobiliuose yra sumontuota pasiklausymo įranga.
„Mes itin dažnai atliekame patikrą, kurios tikslas – išsiaiškinti, ar patalpose ir automobiliuose nėra pasiklausymo įrenginių ir stebėjimo priemonių. Šios rizikos atsiranda skirtingais pagrindais“, – teigia O. Rimanas.
Ir nors tokio pobūdžio užsakymų – labai daug, pasitaiko ir kiek neįprastų situacijų, kurias detektyvai padeda išspręsti.
„Galiu pasidalinti gyvenimiška situacija iš mūsų privačių detektyvų patirties. Istorija tokia, kad daug dirbantys tėvai savo atžalų priežiūrą patikėjo auklei studentei. Pastaroji buvo draugiška ir paslaugi, aukle dirbo jau antrus metus. Tačiau vieną dieną vaikų mama nusprendė peržiūrėti savo kolekcinius drabužius ir aksesuarus. Ji pastebėjo, kad trūksta kelių brangių daiktų, kurių bendra suma siekia daugiau nei 10 tūkst. Eur. Kadangi bute dažnai dirbo ir patikima namų tvarkytoja, iškilo klausimas – ji ar auklė galėjo daiktus pasisavinti? O gal nusikaltimą įvykdyti galėjo kokie kiti jų aplinkos žmonės? Dėl šios mįslės šeimininkai surado mus ir mes pradėjome tyrimą“, – prisimena pašnekovas.
Jis pasakoja, kad prie spintos, kurioje buvo laikomi likę aksesuarai, buvo sumontuota nematoma stebėjimo technika. Tačiau ilgai laukti istorijos kulminacijos nereikėjo – kamera greitai užfiksavo, kad ir likusiais brangiais daiktais domisi būtent auklė.
Istorijos nugulė knygoje
Specialistas teigia, kad tokių ir panašių darbinių istorijų yra kur kas daugiau. Šias istorijas detektyvas nusprendė surinkti ir sudėti į knygą.
Prieš keletą savaičių dienos šviesą išvydo O. Rimano parašyta knygelė „Vilniaus detektyvo Nr. 1 užrašai“.
Kaip knygos įvade teigia socialinių mokslų daktarė Ina Dagytė-Mituzienė, Vilniaus detektyvas Nr. 1 turi savo praktinėje veikloje atrastų įdomybių, keistenybių, o dar svarbiau – dažniausiai pasikartojančių atvejų kolekciją.
„Knygoje detektyvas rodo tai, kas padėtų kasdieniniame gyvenime išvengti keblių situacijų, Kam nors tai pravers, kaip laiku išgirstas perspėjimas, kažkas atras naudingų minčių, kurios padės suvaldyti situaciją ar išspręsti problemą. … Knygoje pateikiama 30 trumpų, įtaigių ir pamokančių istorijų. (…) Svarbi kiekviena istorija, kuri buvo Vilniaus detektyvo Nr. 1 ir detektyvinis tyrimas, ir asmeninis iššūkis. (…) Drauge su knygos autoriumi keliaukite po pasaulį, kuriame nėra vietos atsitiktinumams, o tiesa dažniausiai slepiasi ten, kur jos mažiausiai tikimės“, – teigė knygos įvado autorė, socialinių mokslų daktarė I.Dagytė-Mituzienė.
O. Rimanas „Dzūkų žinioms“ sakė, jog parašyti knygą jį prikalbino bičiulė, mokslų daktarė, kuri paskui parašė knygos įvadą.
„Knygoje yra trisdešimt istorijų, jos prasideda nuo mano darbo kriminalinėje paieškoje, policijoje, nes pirmoji patirtis iš ten, kitos istorijos – iš dabartinės privataus detektyvo praktikos. Rašydamas knygą norėjau, kad žmonės geriau suprastų, ką mes galime, kuo užsiimame. Kai kas įsivaizduoja, jog privatūs detektyvai yra tie, kurie tik neištikimus vyrus ar žmonas gaudo. Tačiau paskaitę knygą mūsų būsimieji klientas supras, kad mūsų paslaugų spektras yra daug platesnis, kad galime daug daugiau“, – sakė O. Rimanas.
Atspindi detektyvų paslaugų paletę
Visos knygoje esančios istorijos suskirstytos į šešis skyrius, pagal tam tikras privataus detektyvo teikiamų paslaugų rūšis. Skyriuje „Kriminalinė“ patirtis“ pasakojamos istorijos iš O. Rimano, kaip kriminalinės policijos pareigūno, darbo patirties. Skyriuje „Prisilietimas prie istorijos“ pateikiamos patirtys, sprendžiant istorinius rebusus. „Gelbėjimo misijos“ skyriuje aprašomos labai aktualios situacijos, kai privatūs detektyvai išsprendė įvairias žmonių problemas. Atskiras skyrius „Pagalba verslui“ skirtas istorijoms apie į bėdą patekusių verslininkų atvejus, kuriuos teko narplioti privatiems detektyvams. Skyrius „Kraujo šauksmas“ pasakoja apie detektyvų nuveiktus darbus, ieškant giminių ir artimųjų. Paskutiniame skyriuje „Nuslėpta tiesa“ – intriguojančios istorijos apie išaiškintas daiktų ir asmenybių vagystes.
Mūsų skaitytojams pateikiame vieną iš šioje knygoje pateiktų istorijų – „Lemtingas pasiplaukiojimas“.
Jei jus sudomino privataus detektyvo veikla, jei norite paskaityti visas knygoje sudėtas istorijas, galite knygą „Vilniaus detektyvo Nr. 1 užrašai“ įsigyti Olego Rimano elektroninėje parduotuvėje, adresu: www.deklai.eu arba „Dzūkų žinių“ knygynėlyje, esančiame Seinų g. 12, Lazdijai.
2005 metų vasarą Trakų rajone prie ežero įvykusi tragedija iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip nelaimingas atsitikimas. Jauna moteris nuskendo, vyras liūdėjo, o aplinkiniai guodėsi likimu. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad šis atvejis – vienas kruopščiausiai suplanuotų „draudimo žmogžudysčių“ Lietuvoje. Buvęs kriminalinės policijos pareigūnas ir privatus tyrėjas Olegas RIMANAS knygoje pasakoja, kaip iš pažiūros paprastas pasiplaukiojimas čiužiniu tapo tragedija, kurią atskleidė ilgas, sudėtingas ir rizikingas tyrimas.
Autorius dalijasi tikrais faktais paremta patirtimi, atskleisdamas, kaip smulkmenos, kruopštumas ir intuicija padėjo atskleisti šį žiaurų nusikaltimą, kuris iš pradžių atrodė kaip nelaimingas atsitikimas.
Lemtingas pasiplaukiojimas
Istorija prasidėjo vos išėjus man užtarnauto poilsio. Pasitraukiau iš kriminalinės policijos ir pradėjau dirbti privačiame saugos versle. Tai įvyko Trakų rajone 2005 m. liepos mėnesį. Prie ežero šiltą vasaros dieną ilsėjosi sutuoktiniai – 26 metų Ukmergės rajono gyventoja ir penkiasdešimtmetis jos vyras, turintis Lietuvos ir Švedijos pilietybę. Buvo neseniai susituokę, po vestuvių praėjo vos du mėnesiai. Nemokanti plaukti žmona ant pripučiamo čiužinio ramiai plūduriavo netoli kranto…
Galiausiai moteris buvo ištraukta iš vandens jau negyva. Per jos laidotuves vyras ir artimieji labai liūdėjo. Netrukus po nelaimės į mus kreipėsi žinoma draudimo bendrovė, kurioje, kaip paaiškėjo, velionės gyvybė buvo apdrausta net 1,1 mln. litų. Reikėjo atlikti privatų tyrimą. Keli mėnesiai iki nelaimės vyras mokėjo draudimo įmokas po 3 tūkstančius litų. Dabar jis pareiškė norįs gauti šį milžinišką draudimo atlyginimą. Draudikui kilo įtarimas, kad moteris galėjo būti nužudyta dėl pinigų.
Iš pradžių atrodė, kad įrodyti tokį nusikaltimą bus neįmanoma. Prasidėjo sunkus ir kruopštus darbas. Ėmėmės privačių tyrimo veiksmų, kurie daugiausia buvo sutelkti į vyro veiklą. Kartu su pareigūnais vykome net į Švediją, nes šioje šalyje vyras praleido nemažai laiko prieš grįždamas į Lietuvą. Pavyko surinkti įdomios ir tyrimui naudingos informacijos.
O paskui – jau kriminalinės policijos žvalgų „aukštasis pilotažas“. Vyro kaltė buvo įrodyta ir 2008 m. teismas nuteisė jį kalėti devynerius metus už nužudymą, kartu buvo nuteisti ir du jo bendrininkai. Nustatyta, kad nusikaltimą organizavo anksčiau net keturis kartus teistas ir neseniai iš pataisos namų išleistas vyro pažįstamas, kuris ir pasiūlė užsidirbti „iš draudimo“. Jiems padėjo vienas draudimo bendrovės darbuotojas.
Sėbrai žinojo, kad moteris nemoka plaukti. Žiaurų nusikaltimą kruopščiai suplanavę vyrai pinigus ketino pasidalyti. Per iškylą prie ežero vyras pasiūlė žmonai paplaukioti ant pripučiamo čiužinio, kurį paskui apvertė vandenyje. Moteris bandė gelbėtis, tačiau sutuoktinis nepuolė jai padėti – laukė, kol ji panirs į ežero gelmes. Ir tik tada ėmė šauktis pagalbos…
Vienas apverstas čiužinys pakeitė daugelio likimus, bet teisingumas nugalėjo.
„Tyrimas – tai lyg nardymas į tamsią bedugnę, iš kurios ištraukiama tiesa.“ Markas Tvenas (Mark Twain), rašytojas
