Kęstas Sukackas
Anąkart eidamas gatve vėlų vakarą sutikau iš vaikų grįžtantį Kalėdų Senelį. Nešdamas tuščią maišą ėjo senelis pasiramsčiuodamas lazda, kraipydamas žilą barzdą ir kažką mąstydamas. Kai užkalbinau, Senelis tik perkreipė savo baltą barzdą ir ūsus ir pasilabinęs nusišypsojo, ištraukė iš kišenės saldainį.
„Pavargau, vaikeli, aplankiau daug vaikučių, šokau, dainavau su jais, dabar einu namo. Tu gal jau penktas mane užkalbini. Štai, ką tik būrį vaikų buvau sutikęs gatvėje. Jie net akis išpūtę žiūrėjo. Matydami, kad vos velku kojas, klausė, ar man sunku, ar aš daug kilometrų per dieną nueinu pas vaikus, ar laukia manęs mažieji, vienas už barzdos suėmė, patampė norėdamas įsitikinti, ar ji tikra. Neprieštaravau, nes paliesta mano barzda laimę neša. Vienas iš vaikų net eilėraštuką padeklamavo, o kitas atsisveikindamas mane „dziedu“ pavadino. Man tai gražus dzūkiškas žodis, smagu, kad jį dar vaikai vartoja, o aš gi jau ne pirmos jaunystės, tiksliai pavadino. Vaikai labai pastabūs ir nemeluoja, sako, ką galvoja“, – sakė senelis.
Nors ir pavargęs, tačiau Kalėdų Senelis sutiko pasidalinti mintimis apie išradingas savo keliones pas vaikus, apie tai, ką patyrė su jais susitikdamas.
„Seneli, prieš Kalėdas turbūt dažnai pas vaikus keliauji. Ar ne sunku pas juos nukakti?“ – klausiu baltabarzdžio, raudonais drabužiais pasipuošusio.
„Nesunku, mėgstu sportą, todėl kartais pėsčiomis juos pasiekiu, nes noriu išgirsti ir pasikalbėti su sutiktais žmonėmis. Anąkart buvau net į parduotuvę užsukęs. Mėgstu nustebinti. Matytumei, kaip pardavėjos nustebo mane išvydusios, netikėjo, kad aš prieš jas stoviu. O pirkėjai su krepšiais sustingo, tarsi būtų kokį ateivį iš kosmoso pamatę. Aš gi trumpam užėjau atsipūsti, mane traukia tokios vietos, kur daug žmonių, daug šventinio šurmulio. Šiaip turiu transportą – arklius ir vežimą, dviratį, moku prisitaikyti prie gamtinių sąlygų. Kai sniego daugiau, su arkliais važiuoju pas vaikus, kai jo išvis nebūna, tenka pėsčiomis eiti arba dviračiu minti. Dviračiu važiuoti nelabai patogu, kojomis sukti pedalus maišo mano dideli kailiniai, o ir ilga barzda gali įsisukti į ratą. Vienąkart posūkyje nuslydau nuo kelio ir į pusnį nusiridenau. Kai kurie vairuotojai juokėsi pro šalį važiuodami, kiti galvojo, kad mano sveikata pašlijo. O vienas sustojo, padėjo atsikelti ir išbirusias dovanas surinkti į maišą, nes kai puoliau, tai jis atsirišo ir visos mano gėrybės išbyrėjo ant sniego. Gerų žmonių yra, daug tokių sutinku. Beje, sutikti policininkai, paprašyti parodyti, kur vaikai gyvena, mane palydi pas juos suprasdami, kokią kilnią misiją atlieku vaikus džiugindamas. Kai su arkliais ir rogėmis pas vaikus važiuoju, tai visad jų pageidavimus išpildau – pavežioju rogėmis, nes noriu, kad jie arkliukus bei kitus gyvūnus mylėtų. Vienąkart net 15 vaikų rogėse vežiau – visą vieno darželio grupę. Smagu buvo. Vaikų norai man įsakymas“, – postringavo mano pašnekovas.
„Seneli, ar vaikai moka eilėraščių ir dainų, ar noriai deklamuoja? Aš prisimenu, kai buvau mažas, atėjęs senelis prašė pasakyti eilėraštį, tai aš išsigandau ir sumaišiau žodžius: vietoje tupi žvirblis kamine padeklamavau tupi kiškis kamine… Namiškiai ilgai juokėsi“, – ir vėl teiraujuosi Senelio.
„Visokių yra vaikučių, – pradeda pasakoti Kalėdų Senelis, – ir drąsesnių, išdykusių, ir nelabai, bet eilėraščių jie moka. O kai kurie gali deklamuoti ilgai. Kiti gi padainuoja, o aš su jais pašoku, visokių žaidimų pažaidžiu, pagroju gitara, kitais instrumentais. Vieną kartą net kankaną su vaikais šokau. O po to iškraustau savo krepšį ir išdalinu dovanas, saldainius, žaislus vaikams. Kaip jie džiaugiasi gavę! Mano darbo grafikas labai užimtas, kartais per vakarą turiu aplankyti daug vaikų. Dėl to kartais ir vėluoju pas kitus.“
„Ar būna netikėtų iškvietimų?“ – toliau klausinėju.
„Būna, ir dar kokių. Vienąkart paskambino ir paprašė, kad atvykčiau nepastebėtas, na, kad siurprizas vaikams būtų. Teko sukti galvą, kaip ir per kur patekti į namus. Per kaminą gi nelipsi, visas suodinas būsi, balkonais irgi nedrįstu, užsikabinęs galiu barzdą palikti, tai teko per langą kaip Karlsonui įlipti ir nuo palangės nušokti. Vaikai nustebę buvo, ilgai plojo. Dar kitą kartą mane kaip dovaną kartoninėje dėžėje vaikams pristatė tokie du į stipruolį Savicką panašūs vyrukai. Kai išlipau iš dėžės, mažieji buvo apstulbę. Tenka kažką naujo sugalvoti, nes dabar mažieji labai gudrūs, daug ką matę. Jau daug metų lankau vaikučius, daug darbo turiu, visokių metodų esu prisigalvojęs, kaip pas juos patekti ir nustebinti“, – baigia savo pasakojimą Senelis.
Nedrįsau daugiau trukdyti ir klausinėti. Jis palinkėjo man gražių šventų Kalėdų ir nuėjo savo keliu.
Jeigu sutiksit Kalėdų Senelį kur nors skubantį, nepraeikit pro šalį, būtinai pasilabinkit. Jis laimę neša ir kuria šventę ne tik mažiesiems, bet ir mums visiems.
Jeigu norite pasikviesti Kalėdų Senelį į namus, skambinkite tel. 8 682 67850.