Linas Greičius
Lazdijų ligoninės atsinaujinimo traukinys sparčiai juda į priekį. Kai sergantį ligoninės vadovą Vitą Šimkonį pavaduoti buvo paskirtas gydytojas Kęstutis Mazurkevičius, svarbiausioje mūsų gydymo įstaigoje įvyko daug gerų permainų. Gydytojų komandą papildė ne vienas aukštos kvalifikacijos specialistas, mūsų krašto ligoniams nebereikia važiuoti konsultuotis į Kauną ar Vilnių.
Prieš dvi savaites Lazdijuose pradėjo dirbti kardiologas iš Santaros klinikų, mokslų daktaras Andrius Berūkštis, o šią savaitę į Lazdijus dirbti atvažiavo Respublikinės Kauno ligoninės chirurgas, ligonių puikiai vertinamas gydytojas Rimantas Kupris.
Šiandien pristatome šį, dar jauną, bet ligonių pagarbą ir pasitikėjimą pelniusį chirurgą, kuris kiekvieną pirmadienį Lazdijų ligoninėje konsultuos ir operuos mūsų krašto žmones.
– Papasakokite apie save. Kaip prasidėjo Jūsų kelias į mediciną? Kas paskatino rinktis šią profesiją, kur mokėtės, kur profesinė rezidentūra? Kodėl bendroji chirurgija? Kur dirbote?
– Esu kilęs iš Joniškio krašto. Nuo mažumės domėjausi gamtos mokslais. Kaip ir tėtis, svajojau tapti ir dirbti miškininku. Tačiau 2000 m. prasidėjo kalbos apie miškų pertvarką, reformą ir tėtis, matydamas blogėjančią padėtį šiame sektoriuje, privatizuojamus ir be saiko kertamus miškus, patarė pamąstyti apie kitas alternatyvas. Mediciną pasirinkau visiškai atsitiktinai. Pačioje mokslų pabaigoje, ruošiantis egzaminams, konkrečiai biologijos egzaminui, sprendėme klasėje įvairias užduotis iš ankstesnių valstybinių egzaminų, olimpiadų. Aš ir vienas mano draugų, kurie buvome stiprūs biologijoje, pakankamai lengvai ir greitai atsakinėjome į klausimus. Tuomet vienas bendraklasių šūktelėjo: „Taip viską žinot, tai gal į mediciną stokit“. Tos frazės net nesureikšminau, neužfiksavau. O po baigiamųjų egzaminų, kai nuvykome rašyti prašymų, kur studijuoti, versdamas žurnalą „Kur studijuoti“ valingai ar nevalingai sustojau ties Kauno medicinos universitetu. Prisiminiau bendraklasio ištartą frazę, pamąsčiau – kodėl gi ne. Mokiausi Kauno medicinos universitete, 2008–2009 metais internatūrą atlikau tuomet Kauno apskrities ligoninėje (dabar Respublikinė Kauno ligoninė). Buvau sužavėtas šia įstaiga, ypač chirurgijos personalu ir infrastruktūra. Pasirinkau bendrąją chirurgiją, nes tai be galo atsakinga, dinamiška, plati veikla, apimanti terapines (vidaus ligų) problemas, urologiją, traumatologiją, krūtinės chirurgiją ir kitas medicinos sritis. Chirurgijos rezidentūrą atlikau Kauno klinikose. Nuo pat pirmųjų rezidentūros metų įsidarbinau budinčiu gydytoju tėviškėje, Joniškio ligoninėje. Ten budėdavau savaitgaliais 8 metus. Rezidentūros metu teko dirbti Kauno onkologijos ligoninėje, ten taip pat teko susidurti su įvairiomis retomis, sudėtingomis situacijomis, jas suvaldyti.
– Kokias operacijas dažniausiai tenka atlikti?
– Šiuo metu penkti metai dirbu Respublikinėje Kauno ligoninėje, kurioje ir buvau atlikęs internatūrą. Turime gerą, modernią operacinę įrangą, kuria galime ir atliekame įvairiausias operacijas.
Didžiąją dalį operacijų atliekame minimaliai invazyviomis priemonėmis, kaip sako žmonės, per mažas skylutes. Taip operuojame įvairias pilvo sienos ir kirkšnines išvaržas, tulžies pūslės ir latakų patologiją, dalį skubių operacijų, pvz., ūminį apendicitą, užsiuvame trūkusias skrandžio opas, išdalijame sąaugas, atliekame storosios ar plonosios žarnos operacijas ir t. t.
– Lazdijai – nauja jūsų profesinės veiklos vieta. Jums, kilusiam iš kito Lietuvos pakraščio – Žiemgalos krašto, kokias asociacijas kelia žodis Lazdijai? Ar anksčiau turėjote kokių nors kontaktų su Dzūkija?
– Kodėl Lazdijai? Vėlgi mano gyvenimo atsitiktinumas. Iš šio krašto yra kilę keletas mano gerų pažįstamų, draugų. Kadangi ir aš, ir jie esame kilę iš mažų miestelių, retkarčiais diskutuodavome apie medicinos, konkrečiai chirurgijos, likimą provincijoje. Prieš kelerius metus pradėta griovimo politika davė savo vaisių – mažėjantis finansavimas, vykdoma propaganda išvaiko pacientus į didmiesčius. Grasinimai apie rajoninių ligoninių uždarymus atbaidė naujus specialistus. Taigi užburtas ratas. Trūksta personalo, sukuriama mažiau paslaugų, dalis gyventojų išvyksta į didesnius miestus, taigi, rajonuose mažėja paslaugų. Lazdijų ligoninėje dirba keletas mano kolegų. Per juos sužinojau, kad čia reikia chirurgo.
– Lazdijuose Jūsų laukia daug ir intensyvaus darbo, gausybė konsultacijų ir operacijų. Ar susipažinote su ligoninės operacine, ar Jus tenkina ten sukomplektuota įranga?
– Dėl intensyvaus darbo ir pasirinkau bendrąją chirurgiją. Verdu tame. Mėgaujuosi kiekviena darbo minute. Negaliu be darbo. Turiu keletą bendraminčių, kartais pajuokaujame: jei sužinotų valdžia, galėtų nemokėti atlyginimo, vis tiek dirbtumėm. Tai mūsų rato gyvenimas. Teko matyti Lazdijų ligoninės operacines. Pakankamai gerai sukomplektuotos. Su šia įranga galima atlikti didžiąją dalį rutininių operacijų.
– Kokias operacijas planuojate atlikti Lazdijuose? Ar turite operacijų, kurias atlikti ir esate ypač gerai įvaldęs?
– Norėčiau plėtoti minimaliai invazyvią chirurgiją. Čia dirbantys patyrę, gerai visiems žinomi chirurgai puikiai atlieka įvairiausias tiek skubias, tiek planines operacijas, nemažai operuoja laparoskopiškai, ketinu prie jų prisidėti. Gal arsenalą papildysime laparoskopinėmis (minimaliai invazyviomis, per mažas skylutes) kirkšnies išvaržų, apendicito operacijomis. Vėliau žiūrėsime, tarsimės, esant poreikiui ir galimybėms, plėsime operacijų spektrą.
– Kai kurie sveikatos politikai teigia, kad rajonų ligoninėse reiktų atsisakyti chirurgijos paslaugų ir ligonius visais atvejais vežti į Kauną ar Vilnių. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Kai kurie sveikatos politikai jau seniai sudarė sąlygas išnykti chirurgijai rajonuose. Gaila, bet daugelyje rajonų chirurgija merdi. Tai blogėjančios demografinės padėties ir ankstesnių valdžių propagandos bei neūkiškumo rezultatas. Kaip sakoma, jei nori sunaikinti banką, paskelbk apie jo bankrotą. Taip ir čia, paskelbi, kad uždarysi ligoninę, chirurgiją joje, visi išsilaksto, niekas neatvažiuoja dirbti, ir tiek. Nereikia nepatogių, nepopuliarių sprendimų, neprarandi politinių dividendų. Pati chirurgija ir ligoninės nyksta. Dabartinei valdžiai tenka srėbti padarinius. Prikelti, atgaivinti, kas sunaikinta, neįmanoma. Tenka optimizuoti ligoninių tinklą. Natūralu, kur nevyksta veikla, ji nerentabili – gresia uždarymas. Dėl Lazdijų ligoninės chirurgų ir ortopedų traumatologų patriotiškumo, profesionalumo ir intensyvaus darbo bei dėl rajono vadovo užsispyrimo Lazdijai vis dar turi šias paslaugas. Esu tikras, jog didžiąją dalį planinių ir skubių operacijų kokybiškai galima atlikti ir rajoninėse ligoninėse. Nereikia ir negalima „dusinti“ universitetinių ligoninių antrinio lygio paslaugomis, kurios puikiai gali būti atliekamos rajonuose.
– Rajonų ligoninėse labai trūksta gydytojų specialistų. Kas galėtų privilioti jaunus gydytojus atvykti dirbti ir gyventi į periferiją?
– Privilioti labai sunku. Sunku atsivežti žmogų, jam siūlyti geras darbo sąlygas, kai greta vyksta griovimo politika. Kaip atvažiuoti, įsikurti, atsivežti šeimą, jei eina kalbos, jog po kelerių metų gali nelikti skyriaus, į kurį esi kviečiamas? Tik intensyvi administracijos, savivaldos veikla, inovatyvūs sprendimai gali padėti. Manau, optimalu – samdyti, įdarbinti atvykstančius, turinčius nuolatinį darbą kitame mieste specialistus. Geresnio sprendimo turbūt nėra. Kadangi atvykstantieji dirba neilgą laiką, jiems būna suorganizuota pakankamai intensyvi dienotvarkė, našumas, atsiperkamumas yra optimalus.
– Ačiū už pokalbį.