Mokslų daktarė atrado gyvenimo prasmę Dzūkijos kaime
Neretai pasitaiko, jog mokslinį laipsnį turintys ir aukštu intelektu pasižymintys žmonės pasirenka gyventi ir dirbti toliau nuo Vilniaus ar Kauno. Viena iš tokių unikalių mokslininkių – žemės ūkio mokslų daktarė Rasa Rutkauskienė, savo gyvenimą susiejusi su Lazdijų rajonu. Trijų vaikų mama ne tik dėsto chemiją ir biologiją trijose mūsų krašto mokyklose, bet aktyviai dalyvauja Varnėnų bendruomenės veikloje.
Su Rasa Rutkauskiene kalbamės apie tai, kas ją atvedė į Dzūkiją, kaip ji dalijasi savo žiniomis su mūsų krašto jaunimu ir bendruomene.
– Kaip atsitiko, kad Jūs, mokslų daktarė, aukštaitė, atsidūrėte Dzūkijoje, pačiame Lietuvos pakraštyje?
– Esu gamtos vaikas, todėl nuo pat mažens svajojau gyventi nuosavame name, o kai vyras aprodė Dzūkiją, ji mane sužavėjo savo gamtos grožiu. O mokslų daktare tapau jau gyvendama Dzūkijoje, nors ir supratau, kad sunku bus pritaikyti savo tiesiogines žinias ir patirtį, bet esu nelinkusi mesti pradėtų darbų ir visada keliauju iki galo.
– Kaip panaudojate savo įgytas žinias, rengdama disertaciją, šiandieniniame savo gyvenime?
– Rengiant disertaciją teko susidurti su tam tikrais iššūkiais, kuriuos turėjau įgyvendinti. Tai mane išmokė planuoti laiką, atsirinkti, sisteminti ir apdoroti duomenis. Bendraujant su labai įvairaus išsilavinimo žmonėmis išmokau lanksčiai žvelgti į susidariusias situacijas. Ši patirtis labai padeda tiek mano asmeniniame gyvenime, tiek ir tiesioginiame darbe, kadangi esu mokytoja, tai tenka susidurti su įvairiomis mokyklinėmis situacijomis, kurias reikia spręsti čia ir dabar.
– Esate aktyvi Varnėnų bendruomenės narė. Ko reikia, kad bendruomenė būtų aktyvi ir kūrybinga?
– Esu Varnėnų kaimo bendruomenės pirmininko žmona, todėl natūralu, kad visais įmanomais būdais stengiuosi palaikyti vyrą ir įsitraukti į aktyvią bendruomenės veiklą. Deja, labai gaila, bet mūsų bendruomenė sensta, jaunimas išvyksta iš kaimo ir taip mažėja žmonių, įsitraukiančių į bendruomenės veiklą, skaičius. Kad bendruomenė būtų veikli ir kūrybinga, reikia, kad žmonės suprastų, jog kiekvieno jų indėlis bendruomenės veikloje yra labai svarbus. Svarbu suprasti, kad ne pirmininkas jiems turi sukurti gerovę, o kiekvienas mes turime prie to prisidėti, nelaukdami iš to asmeninės naudos. Tai atlikti visiškai nereikalingi finansiniai ištekliai, dažnai tereikia idėjos, minties ir patariamojo žodžio.
– Auginate vaistažoles, daug apie jas išmanote. Ar tai yra verslas, ar hobis?
– Varnėnų kaimo bendruomenės vaistažolių sodas yra vienas pirmųjų mano savęs realizavimo projektų bendruomenėje, kuris gimė po bendruomenės gerosios patirties kelionės po Austrijos apylinkes. Įrengiant šį sodą teko panaudoti daug žinių ir įgūdžių, įgytų rengiant disertaciją. Esu iš tų žmonių, kurie siekia nuolat tobulėti, todėl vaistažolių sodas buvo dar vienas iššūkis mano gyvenime, kadangi apie vaistažoles išmaniau nedaug ir teko daug mokytis ir domėtis, kad augalų paslaptis galėčiau perteikti kitiems besidomintiems. Džiugu, kad šis vaistažolių sodas bent šiek tiek prisidėjo prie bendruomenės vardo garsinimo.
– Tapote nepolitinio visuomeninio judėjimo „Pirmyn! Kartu mes galime“ nare. Kaip manote, kuo judėjimas pranašesnis už politinę partiją?
– Visada maniau, kad du bendraminčiai geriau už vieną, o kai jų dar daugiau, tai ir galimybių ratas prasiplečia. Visuomeninis judėjimas „Pirmyn! Kartu mes galime“ vienija bendraminčius, kuriems svarbu, kad savame krašte gyventi būtų gera. Juos visus sieja bendros idėjos puoselėti ir stiprinti savo kraštą. Šiuo atveju visuomeninis judėjimas yra atviras visiems krašto piliečiams, neatsižvelgiant į politines pažiūras, svarbiausias judėjimo tikslas visiems kartu vieningai siekti bendro tikslo.
– Jau kurį laiką gyvenate Dzūkijoje. Ar skiriasi aukštaičiai ir dzūkai?
– Tikriausiai aš esu labai laimingas žmogus, nes tiek Aukštaitijoje, tiek Dzūkijoje mane supa tik geri ir nuoširdūs žmonės. Gyvendama Aukštaitijoje buvau pernelyg jauna, kad vertinčiau žmogiškuosius išteklius. Dzūkijoje gyvenu jau aštunti metai ir sulig kiekviena diena įsitikinu, kad dainos žodžiai „Dzūkas paguos, ranką paduos, dzūkas tau širdį atiduos“ yra labai teisingi.
– Jei turėtumėte tam tikrų galių, kokias Lazdijų krašto problemas spręstumėte pirmiausiai?
– Galių pakeisti savo gimtąjį kraštą turime mes kiekvienas, nesvarbu, ar paprastas žmogus, ar užimantis tam tikras pareigas. Pirmiausiai reikia būti sąžiningiems vieni kitų atžvilgiu. Iš Lazdijų krašto problemų skaudžiausia yra socialinės atskirties problema, kuri sukuria kitų problemų virtinę. Tai išspręsti padėtų verslo plėtra, paslaugų sektoriaus prieinamumas rajono gyventojams. Kiekvienas žmogus turi pasijausti svarbus ir saugus savame krašte.
– Ko norėtumėte palinkėti Lazdijų krašto žmonėms artėjančių švenčių proga?
– Lazdijų krašto žmonėms noriu palinkėti kaip galima daugiau kalbėtis tarpusavyje. Tik nuoširdžiame pokalbyje gimsta artumas, šiluma ir meilė. Todėl, artėjant šventėms, prisiminkime kiekvieną sau artimą ir skirkime keletą minučių savo laiko nuoširdžiam pokalbiui ir pabuvimui kartu.