Visame laisvame ir demokratiškame pasaulyje apie politikus rašo laisva žiniasklaida, t. y. žurnalistai. Kai tik žmogus iš paprasto mirtingojo tampa didesnio ar mažesnio rango politiku, jis praranda savo privatumą, nes žurnalistai labai jau įkyrūs ir priekabūs tipai. Kuo labiau nuo jų bandysi pasislėpti ar nuslėpti savo nuodėmes, tuo jie aktyviau seks paskui tave ir neduos tau ramybės. Penkiasdešimt metų sovietinėje Lietuvoje buvo viena partija ir viena tiesa. Didelė laimė, kad jau beveik trisdešimt metų gyvename laisvi ir nepriklausomi. Iš visų žmogaus laisvių demokratiniame pasaulyje bene svarbiausia yra žodžio laisvė.
Kai kurie žmonės, tik tapę politikais, nelabai iš pradžių supranta ir toleruoja iš žurnalistų pusės rodomą padidintą dėmesį. Tad, prieš žengiant į politiką, reikia gerai pagalvoti, ar esi pasiruošęs apie savo privatų gyvenimą iškloti viską ir nepalikti jokių paslapčių. Kai kurie politikai į tai reaguoja labai jautriai ir neadekvačiai. Gerai prisimename, kas atsitiko, kai prieš kelerius metus turtuolio R. Karbauskio vadovaujami „Žalieji valstiečiai“ laimėjo rinkimus. Kas keisčiausia, kad į tuo metu padidintą žiniasklaidos dėmesį itin jautriai ir net liguistai reagavo pats R. Karbauskis. Juk atrodo natūralu, kad į vieną svarbiausių valstybės politikų ir idėjinį Seimo rinkimus laimėjusios politinės jėgos vadą žurnalistai pažvelgė pro padidinamąjį stiklą. Kuo žurnalistai darėsi aktyvesni, tuo labiau siuto R. Karbauskis. Automatiškai kilo klausimas: turbūt jis turi ką slėpti, kad taip muistosi? O toliau dar gražiau – kuo giliau į mišką, tuo daugiau partizanų. Kuo labiau R. Karbauskis slėpė savo asmeninio gyvenimo aspektus, tuo labiau žurnalistai jais domėjosi. Visos šitos „Žaliųjų valstiečių“ vado slėpynės tikrai neišėjo jam į naudą.
Taigi žurnalistų darbas yra politikus kritikuoti. Net ne darbas – visuomeninė pareiga. Jeigu žurnalistai to nedarytų, negalėtume vadintis demokratine šalimi. Bet kaip atskirti konstruktyvią, kultūringą ir naudingą kritiką nuo tendencingo juodinimo ir drabstymosi purvais. Prieš kiek daugiau nei savaitę, mano nuomone, geriausias Lietuvos žurnalistas R. Valatka savo parašytame komentare sukritikavo mūsų rajono merą A. Margelį. Na ir kas čia tokio, pasakysite, juk ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Tik keista, kad pats ponas Rimvydas, turintis itin aštrų liežuvį ir mėgstantis pajuokauti, nesuprato (suprato, bet apsimetė, kad ne) mero A. Margelio pajuokavimo apie norą, kad Seinai ir Punskas priklausytų Lazdijų rajonui. Paskui žurnalistas dar pridūrė niekuo nepagrįstą savo nuomonę apie protinius mero gebėjimus. O gal merui negalima juokauti? Paskui dar pasityčiojo iš tų kelių tūkstančių rinkėjų, kurie būsimuose mero ir savivaldos rinkimuose savo balsus atiduos A. Margeliui ir jo judėjimui, lyg tai būtų kažkoks nusikaltimas, o ne rinkėjų teisė rinktis. Nei žurnalistas buvo Lazdijuose, nei matė teigiamus pokyčius rajone. Na, pažįstama žurnalistė jam galėtų papasakoti. Tik visa bėda, kad ji nieko bendro su objektyvumu neturi ir šiuose savivaldos rinkimuose itin aktyviai palaiko Lazdijų konservatorius ir vieną lazdijietį, norintį tapti Lazdijų meru. Beje, kai šis prieš kelerius metus dirbo savivaldybėje, pažįstama žurnalistė gyrėsi, jog šis jos klauso. Kas bus, jeigu lazdijietis taps meru? Tuomet rajonui vadovaus jis ar pažįstama žurnalistė, o gal abu kartu?
Pasirodo, riba tarp kritikos ir paprasto juodinimo yra labai plona ir ją galima lengvai peržengti. Gal yra tokių skaitytojų, kuriems drabstymasis purvais ir ko nors koneveikimas labai patinka: juk tai „cool“, „kieta“ ir „krūta.“ Bet taip pasielgti yra lengviausia ir didelio mokslo tam nereikia, nes taip moka beveik kiekvienas. O kritikuoti subtiliai, išmintingai ir konstruktyviai reikia jau būti ir apsiskaičius, ir nemenkai „pasikausčius“. Tokio, galima sakyti, prasto lygio kritika pliusų R. Valatkai tikrai nepridėjo, greičiau neigiamai nustebino šio žurnalisto talento gerbėjus, nes jis moka rašyti itin subtiliai, elegantiškai ir meistriškai, o A. Margelio sugebėjimai nuo tokios kritikos nė kiek nesumenko.
Kritikuojant politikus, visuomet reikėtų vadovautis žodžių junginiu: nieko asmeniška. Kol pavyksta laikytis minėto principo, galima garantuoti, kad kritika bus subtili ir neperaugs į prasto skonio juodinimą. Dar daugiau, jeigu politikas perskaitys konstruktyvios kritikos persmelktą straipsnį ir į jį įsiklausys, tai virs jam naudingu patarimu.