Aidas Kelionis
Drybsodamas druskų kambaryje ant gulto ir kvėpuodamas pro angą sienoje purškiamu druskos prisotintu oru stebiu kitus žmones. Seansas tetrunka pusę valandos, bet žmonės elgiasi labai įvairiai. Kai kas tik padėjęs galvą ant gulto greitai užmiega ir net užknarkia. Kitas vis žvilgčioja į laikrodį ir su nekantrumu laukia, kada pasibaigs seansas. Atsiranda niekaip neatplėšiančių akių nuo išmaniųjų telefonų. Vaikučiai, būdami su abiem tėveliais, keliauja nuo vieno prie kito arba juokiasi žiūrėdami animacinius filmus. Būna net tokių klientų, kuriems pusvalandis be galo prailgsta ir jie net nesulaukę seanso pabaigos išeina iš druskų kambario. Pasibaigus seansui niekur neskubėdamas drybsau ir laukiu, kol visi išeis iš patalpos. Tuomet nusimetu palą, kuria buvau apsigaubęs per seansą, nusiaunu bachilus, kuriuos kraunu į panaudotų tokių pačių krūvą, apsirengiu ir apsiaunu batus. Trumpam šnekteliu su darbuotoja ir vis paminiu, kad man druskų kambaryje labai patinka. Apsikeičiame maloniomis frazėmis ir atsisveikiname.
Išėjęs į lauką per šnerves įtraukiu šalto žiemos oro, kuris smagiai pakutena nosį. Kelias minutes užtrunku eidamas iki prancūziškų bandelių kepyklėlės „Boulangerie“. Stoju į nedidelę eilutę įvairiakalbių Druskininkų svečių ir vietinių ir dairausi į įvairiomis bandelėmis nukrautas lentynas ir užuodžiu šviežių ar dar tik kepamų bandelių nuostabų kvapą, sumišusį su kavos aromatu. Atėjus mano eilei užsisakau vieną puodelį juodos „Lavazza“ kavos, nors žinau, kad vien su juo neapsieisiu. Sumoku už kavą ir po geros minutės paimu ne visai pilną puodelį. Nusirengęs prisėdu prie stalelio šalia lango, jeigu tik būna laisva vieta. Įsidedu du mažus šaukštelius rudojo cukraus ir išmaišau. Iš pradžių lėtai pakeliu puodelį ir uostau nuo jo sklindantį kavos aromatą. Po to priglaudžiu prie lūpų ir neskubėdamas siurbteliu du nedidelius gurkšnelius. Pastatau puodelį ant stalo ir žvalgausi pro kavinės langą į praeivius ir į kavinėje sėdinčius žmones: negarsiai groja muzika, kurią šiek tiek gožia pokalbių frazės ir jų nuotrupos. Kiekvieną kartą užsukdamas į šią kavinukę sutinku kelis tuos pačius žmones, tad vieni kitus sveikiname lyg senus pažįstamus.
Lėtai pabaigiu pirmą puodelį kavos. Atsistojęs užsisakau dar vieną ir prie jo paprašau stiklinaitės vandens. Taip pat neskubėdamas išgeriu antrą puodelį ir nedidelę stiklinę vandens. Pastarasis nuplauna burnoje likusį kavos aromatą, bet dviejų puodelių suteikta energija jau smagiai pulsuoja kraujagyslėmis.
Pabaigęs kavą ir vandenį dar kartą stoju į eilutę norėdamas nusipirkti kelias bandeles su razinomis ir kokosinių sausainių. Sumokėjęs už šias gėrybes atidarau kuprinukę ir viską kruopščiai sudedu. Dabar laikas keliauti į netoliese prekybos centre esantį knygyną.