Aidas Kelionis
Buvo ankstyvo 1985-ųjų pavasario diena mokykloje. Tuo metu man ėjo keturioliktieji metai, ir tą dieną kažką veikiau per pertrauką senojo mokyklos pastato trečiame aukšte. Buvau liesas tarsi dviratis ir nemenkai pagal savo amžių išstypęs. Tuo metu į mokyklą užsuko garsus krepšinio treneris Algis Gedminas, kuris intensyviai važinėjo po Lazdijų rajono mokyklas ir rinko jaunimą į savo treniruotes – siūlė vykti treniruotis į Vieciūnus (tada jų niekas kitaip nevadino). Nespėjau nė geriau pagalvoti, o treneris viską sutarė su mano mama, kuri tuo metu Veisiejų vidurinėje mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
Sutartą dieną aš, mama ir tėtis sėdome į 408 baltą „Moskvičių“ ir išriedėjome į pirmąją treniruotę. Prieš tai dar turėjome užsukti į Mikalinos kaimą pas tėtės dėdę Vaclovuką ir jam nuvežti maisto prekių. Važiuojant iš jo atgal sugedo mašina, ir tą dieną Vieciūnų nepasiekėme. Pagalvojau, kad tai nėra geras ženklas. Mama paskambino treneriui ir buvo sutarta atvykti kitą dieną. Dabar į kelionę pasiėmėme kaimyną Bolių, pas kurį lankiau orientacinio sporto būrelį.
Šį sykį kelionė buvo sėkminga. Kol suaugusieji kalbėjosi tarpusavyje, pasiėmęs bulgarišką oranžinį krepšinio kamuolį mėčiau jį į šoninį krepšį. Kaip pirmam kartui visai neblogai sekėsi. Vėliau treneris patarė keltis gyventi į Vieciūnų bendrabutį, lankyti šio miestelio mokyklą ir kasdienes treniruotes. Netrukus apsigyvenau viename iš dviejų bendrabučio kambarių, kurie turėjo atskirą šoninį įėjimą. Kitame kambaryje tik retkarčiais apsistodavo kiti krepšininkai, bet dažniausiai dienas ir naktis leisdavau vienas.
Laisvalaikis po pamokų buvo gana nuobodus, bet pavargus po gana ilgų ir intensyvių treniruočių nelabai ir norėdavosi kur nors eiti. Didžiausia pramoga buvo bendrabučio laisvalaikio kambaryje esantis televizorius, per kurį dažniausiai žiūrėdavau futbolo rungtynes. Trečiadieniais prie jo praleisdavau kelias valandas, kai rodydavo Europos futbolo taurių varžybas arba žiūrėdavau TSRS rinktinės atrankines rungtynes dėl patekimo į 1986 m. pasaulio futbolo čempionatą Meksikoje.
Labiausiai laukdavau atvykstant tėtės ir sesers Astos, kuri atveždavo pačios prikeptų skanumynų. Juos valgydamas labiausiai gailėdavausi, kad negyvenu namuose. Visa laimė, kad nuo namų iki Vieciūnų buvo visai netoli, tad svečių sulaukdavau gana dažnai.
Po treniruočių mokytis nelikdavo nei noro, nei jėgų. Tik susidėdavau vadovėlius į krepšį prieš tai juos lėtai pervertęs. Mokslai nuo to labai nekentėjo, tad kol viskas šioje srityje buvo gerai, per daug nesukau galvos. Sunkiausia būdavo po sunkių vakarinių treniruočių keltis rytais. Nubudęs įsijungdavau Lenkų radijo pirmą programą, per kurią būdavo įdomiausios sporto naujienos. Tais metais vyko eilinės dviračių lenktynės „Wyszcig pokoju“. Jose sirgau už lenką Lechą Peseckį, kuris tais metais jas ir laimėjo.
Keista, bet tie keli pavasario mėnesiai, praleisti Vieciūnuose, į atmintį įsirėžė žymiai labiau nei metų ar kelių laikotarpis, praleistas namuose. Kai juos prisimenu, kažkodėl atrodo, kad mažame krepšinio miestelyje pragyvenau kokius penkerius metus, o ausyse vis skamba lenkų radijo komentatoriaus šauksmas L. Peseckiui pirmam kertant finišo liniją.