Dineta Babarskienė
Tikrai tikrai, taip buvo. Kiek tų piemenukų tądien į Etnografinę Prano Dzūko sodybą susirinko, kas besuskaičiuos, bet, kai jau gerai išalko, tai iš 160 kiaušinių keptą kiaušinienę – „paucienę“ – kaipmat suvalgė, lūpytes apsilaižė ir toliau dūkti nuskubėjo. Tokia jau diena piemenukams nusišypsojo – Piemenėlių Sekminės.
Didelis sujudimas Etnografinėje Prano Dzūko sodyboje. Čia vyko tradicinė vaikų ir jaunimo folkloro bei amatų šventė „Piemenėlių Sekminės“. Į Lazdijų rajono savivaldybės, Lazdijų kultūros centro bei Lazdijų krašto muziejaus organizuojamą renginį sugužėjo jaunieji folkloro atlikėjai iš Lazdijų, Veisiejų, Šeštokų bei šventės svečiai iš Kaišiadorių, Varėnos. Ir ne tik dėl to, kad dovanų medinį šaukštą gautų ir savo kolekciją papildytų, mat tokia jau tradicija – kasmet po medinį šaukštą kolektyvai namo iš Piemenėlių Sekminių išsiveža, bet kad kartu pasibūtų, vieni iš kitų šio to pasimokytų. Šiemet dargi užuomina ir organizatoriams – jie gavo dovanų po medinę pjaustymo lentelę, kad, anot renginio vedėjos Neringos Rasiulienės, piemenukams ir jų gražiam susibūrimui per Sekmines dosnūs būtų. „Kiek ten šaukštu tos kiaušinienės pakabinsi“, – sakė šypsodamasi renginio vedėja Neringa Rasiulienė.
„Piemenėlių Sekminės“ švęs savo gyvavimo 10-metį
Pilnas Etnografinės Prano Dzūko sodybos kiemas piemenukų: vietinių ir svečių. Jie tuoj su Lazdijų kultūros centro folkloro ansambliu „Bitelė“ sudainavo mūsų krašto piemenukų dainą, kuri tarsi malda skirta Saulukei mocinukei – gamtos budintojai bei visų žmonių globėjai. Juk žinia, kad vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Bitelė“ (vadovė Neringa Rasiulienė) ir yra šio tradicinio renginio sumanytojas, šiemet savo gyvavimo dešimtmetį švenčiantis. Į susirinkusius kreipėsi ir šeimininkė, Lazdijų krašto muziejaus direktorė Daina Pledienė, besidžiaugdama tokiu gausiu piemenukų būriu ir šurmuliu savam kieme. O „Bitelė“ žadėjo dar vieną šventę, sakė, į savo dešimtąjį gimtadienį kviesią juokaudami, kad dovanų gerų norintys.
Piemenukai ne tuščiomis atvyko
Ir stebino tie piemenukai, kiek jie dainų sudainavo, šokių sušoko, kiek pasakojimų išmokę porino – džiugino vieni kitus. O jų klausytis malonu buvo, dargi visiems kartu pasišokti ar kokį žaidimą sužaisti smagu. Šventėje savo koncertines programas pristatė jaunieji liaudies kūrybos atlikėjai iš įvairių ugdymo bei kultūros įstaigų. Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriaus etnografinis ansamblis „Kleketukai“ (vadovė Irena Makauskaitė) kaip visad patraukė dėmesį. Mažieji tokie gudrūs, jų galvelėse telpa ir dainos, ir visokie pajuokavimai, pašmaikštavimai, bet tik smagūs, neįžeidūs. Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos folkloro skyriaus mokinukai į svečius atvyko. Lazdijų mokyklos-darželio „Vyturėlis“ folkloro ansamblis „Dzūkuciai“ (vadovė Jūratė Cibulskienė) Piemenėlių Sekminėse taip pat apsilankė, pasidalino piemenukų džiaugsmais, o apie vargelius nutylėjo. Lazdijų kultūros centro kapela „Anūkucai“ (vadovas Romas Mazėtis) grojo, kad tik linksmiau būtų. Linksmos melodijos skambėjo toli nuo sodybos link Šeštokų ir Birutės. Kolektyvai visko buvo prisigalvoję, kvietė visus ratan pašokti, pažaisti – nesėdėti. Savo vadovių paraginti šiuolaikiniai piemenukai dūko, mat sėdėti tądien nevalia, juk mokyklos suole prisisėdima. Dainininkė Jorė Ratkevičiūtė iš Kaišiadorių kultūros centro vaikų folkloro ansamblio „Žilvita“ nustebino. O Simona Černeckaitė iš Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos taip gražiai dzūkiškai paporino, taip širdį paglostė gražia šneka. Šeštokų mokyklos folkloro ansamblis ir dainavo, ir šoko, dargi vaišių atsivežė tik ta bonka su pienu sudužo, išsiliejo pienelis, bet ką jau padarysi, kartais taip nutinka. Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos etnografinis ansamblis „Šermukšnėlis“ (vadovė Rasa Sabaliauskienė) kad užtraukė, uždainavo, gražu žiūrėti ir klausytis buvo. Jų daina nuvilnijo berželių viršūnėmis… Lazdijų Motiejaus Gustaičio folkloro ansamblis „Voverėlė“ (vadovė Birutė Vžesniauskienė) padainavo partizanų dainą. Anot jų, ji čia labai tinkanti, mat piemenukai anais laikais partizanų ryšininkais dažnai buvę, pašmirinėję naujienų daug sužinodavo ir pamiškėje beganydami, kur buvę, kur nebuvę tas žinias partizanams perduodavo, o šie jau žinodavę – galima į kaimą užeiti ar ne. Ir ne tuščiomis piemenukai atvyko, kas sūrį, kas dešros, duonos riekę, kas grikinę babką, kas pyragą atsivežė, o štai pieno bonka sudužo, išsiliejo pienelis, tad pyragą jau be pieno teko suvalgyti.
Amatų kiemelis šurmuliavo, mat piemenukai juk nenustygsta vietoje – jiems viskas įdomu. Šiemet didelio būrio jaunųjų tautodailininkų sulaukta – Aštriosios Kirsnos mokyklos, Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos moksleiviai, prie jų prisijungė Lazdijų krašto muziejaus muziejininkai. Visi jie buvo pasiruošę kiekvieną išmokyti kokio nors darbo, amato. Na, jei neišmokti, tai bent pabandyti. O jie tai jau moka! Ir verpti, ir margučius dailiai marginti, ir šventinius meduolius dekoruoti, ir dūdeles gaminti, kurios buvo čia pat išbandytos, tad švilpta ir švilpta, net sodus rišti pamėginta, o kur dar medžio drožimo amatai – ir jų pasimokyta. Jau vėliau visiems mokiusiems piemenukus savų amatų buvo padėkota, kad nepasididžiavo ir kartu su piemenukais Sekmines šventė, o ir kiaušiniene pasivaišino.
Lazdijų krašto muziejininkai, ko gero, gavo kiaušiniauti po kaimus, kad net 160 kiaušinių piemenukams iškepė. O šie prisišokę, prisidainavę, alkani, puolė tuščius pilvelius kimšti. Kiaušinienės neliko – tuščia keptuvė beliko. „Gardi paucienė ir net labai“, – gyrė šeimininkes valgiusieji.
Linksmai padainavę, smagiai pašokę ir pažaidę, pasimokę verpimo, margučių marginimo, dūdelių gaminimo, sodų rišimo, medžio drožimo amatų, pasivaišinę tradicine piemenėlių kiaušiniene, pasidžiaugę vieni kitais, išskubėjo į namus iš Piemenėlių Sekminių berželių palaiminti.