Ineta Nedveckė
Rima ir Vytenis Bagdanavičiai savo pavyzdžiu įrodo – mokytis ir ieškoti niekada nevėlu. Vos prieš 8 metus jie sugalvojo – keps dzūkiškas bulvines bandas. Ir visai nesvarbu, kad patys ne dzūkai, kepti nemokėjo, o ir iki pensijos ne tiek daug buvo likę. Atkakliu darbu ir noru mokytis šeima Varnėnų kaime atrado tikrų tikriausią aukso gyslą.
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.)
Svečius kviečia į seklyčią
Bagdanavičiai maloniai sutinka savo sodyboje Varnėnų kaime, Lazdijų rajone. Šiek tiek pasivaikštome po išpuoselėtą įvairiausiomis žiedų spalvomis mirgantį kiemą ir pasukame seklyčios link. Ją Vytenis savomis rankomis kažkada įrengė per žiemą.
Dar seklyčios prieigose pasitinka pečius. Tokių Rimos ir Vytenio namuose iš viso dabar – 3: dar vienas – pačioje seklyčioje, kitas – namuose. Čia irgi šeimininko rankos prisiliesta. Pirmuosius statė meistras, o paskutinį – jau pats Vytenis.
Užėjus į seklyčią, Rima skuba prie nešiojamojo kompiuterio ir rodo nuotraukas iš degustacijų, kurios čia vyksta. Ji pati administruoja feisbuko puslapį, kur skelbia apie kiekvieną bandų kepimą, kai galima atvažiuoti jų pavalgyti vietoje arba išsivežti į reikiamą vietą.
„Rimos seklyčioje“ – ir muzikos instrumentai, bylojantys, kad į degustacijas atvykstančios turistų grupės linksmai leidžia laiką laukdamos, kol patiekalas bus paruoštas. Garbingoje vietoje ant sienos pakabintas sertifikatas. Kai šeima keliauja į muges ar šventes, nepamiršta jo pasiimti.
„Ilgai ruošėmės, dabar taip greitai jų neduoda. Sertifikatas reiškia, kad produktas yra užtikrintas, patvirtintas, ekologiškas“, – aiškina Rima.
Taip pat turintiems tokį sertifikatą vieta mugėse ir šventėse kainuoja pusę kainos. Tiesa, tiek Rima, tiek Vytenis yra neįgalūs, todėl tokia nuolaida jiems ir taip taikoma. Vytenis patyręs infarktą, o Rimos sveikatos bėdos susijusios su stuburu. Bet tai jų nestabdo.
„Ir pensininkai, ir abu neįgalūs. Aš po infarkto, po šuntavimo, bet malkos, matot, kokios suliuobtos – mano! Ir mes kaip įpratom, tai be darbo negalime – nuo pat ryto trepsim ir trepsim“, – pasakoja jis.
Ir mezgė, ir alų pilstė
O trepsi, kaip pats vadina, jau nuo 1980-ųjų, kai užsuko pirmąjį verslą. Tiesa, verslininkais tada jie nevadinti – tik spekuliantais. Šeima turėjo anuomet itin brangias ir vertingas mezgimo mašinas. Primegzdavo ir vežiodavo pardavinėti po visą Sovietų Sąjungą.
Į Varnėnų kaimą Lazdijų rajone, kuriame gyvena ir dabar, jie atsikraustė jau atkūrus nepriklausomybę. Dar kurį laiką pamezgė, bet sienos į senąsias rinkas užsidarė, tad reikėjo imtis kažko naujo. Tas nauja buvo parduotuvė-alaus baras naujojo namo rūsyje. Kelis dešimtmečius verslas gyvavo, bet irgi išsikvėpė.
„Paskui matom, kad jau nelabai, o ir kantrybės reikia turėti su tais pijokėliais, tai prieš 8 metus sugalvojom ko kito imtis“, – pasakoja Vytenis.
Visų pirma sumanė kepti duoną, bet jos gamyba visai sudėtinga, o ir daug kas kepa – konkurencija didelė. Tada Vytenio atmintyje atgijo vaikystėje valgytas dabar jau primirštas patiekalas – bulvinė banda.
„Žinot, kaip suvalkiečiai, žiūrim, kur galima daugiau uždirbti“, – juokauja jis. Vytenis – tikras marijampolietis, Rima – iš Šakių rajono. Ji vaikystėje tokio dalyko kaip bulvinė banda ragavusi nebuvo.
Taip suvalkiečiai pradėjo mokytis, kaip dzūkiškas patiekalas gaminamas – norėjosi kuo autentiškiau, taip, kaip šiuose kraštuose kadaise gaminta. Juk net eilėraštis, kurį, beje, visą moka ir svečiams deklamuoja Rima, skelbia: „Dzūkų bandos – tai ne blynas, tai – bulbinis gardumynas.“
Klaidas šiandien prisimena kvatodami
Pamokymų buvo ir naudingų, ir nelabai. „Oi, kiek iš pradžių buvo klaidų, kaip nesisekė“, – prisimena Rima.
O Vytenis pasakoja vieną įsimintiniausių istorijų: buvo atvažiavęs auštas politikas su svita ir laukia iškeptų bandų. O kaimynai kieme moko Rimą ir Vytenį – esą žarijas iš pečiaus reikia išimti ir tik tada dėti bandas kepti.
„Išvalėm tą pečių, sudėjom bandas – nekepa. Viešpatie! O čia visi laukia tų bandų. Tai, žinokit, buvo čia dujinė plytelė, rūsy buvo ir virtuvėje – tai mes jas visas dėjome į tas dujines ir iškepėm. Kokią valandą pavėlavom, bet niekas nieko nesuprato“, – dabar jau pasakodamas kvatojasi jis. Bet tada, pabrėžia, linksma visai nebuvo.
Bet dabar jau žino puikiai – žarijas reikia išstumdyti į priekį ir šonus ir jau tada bulvinius patiekalus šauti kepti.
Šiuose kraštuose, pasak Rimos, bandos – pačios senoviškiausios. O jų skonis – visai kaip močiutės keptų, sako Vytenis.
Kopūsto lapo tenka paieškoti
Pasidomėjus, ar išeitų iškepti bandą be kopūsto lapo, Rima su Vyteniu sekundei net sustingsta: „Ne! Kaip gi taip.“
Kopūsto lapas, ant kurio banda kepama, kaip aiškina Vytenis, suteikia patiekalui unikalaus skonio. Bet jų reikia didelių ir kokybiškų. O tokių rasti – ne taip ir paprasta. Ypač tokią sausą vasarą nederlingoje Dzūkijoje.
Kopūsto lapų Bagdanavičiai važiuoja dar už Marijampolės. „Nes Dzūkijoje niekur nėra – maži, suskilinėję, skylėti – tokie bandoms kepti netinka“, – pabrėžia Rima.
Gražių lapų radus juos reikia tinkamai paruošti: nuplauti, kiekvieną nušluostyti, nupjauti kamblį, padžiauti. Ir taip su kokiais 500–600 vienetų. Tiek lapų Rima su Vyteniu atsiveža vienu kartu. Džiauna, beje, irgi ant Vytenio rankomis sukurptos džiovyklės.
25 kilogramai beržo, 18 bandų
Kai lapais pasirūpinta, eilė bulvėms. Jos į Varnėnus keliauja jau iš Dzūkijos – iš šalia esančio ekologinio ūkio Miroslavo kaime.
Rima pasakoja apie bulbinio gardumyno gamybos procesą: visų pirma tešla bandoms turi būti skystesnė nei cepelinams, bet tirštesnė nei blynams. Bulvių masę, kuri, beje, skirtingose vietose gaminama skirtingai, Rima atsargiai deda ant kopūsto lapo, o Vytenis pašauna į pečių. Tiesa, visų pirma ji turi būti gerai iškūrenta.
Kūrenasi jis apie 2 valandas, o tinkamai temperatūrai pasiekti prireikia 25 kilogramų sauso beržo. Viename pečiuje telpa 18 tokių bulvinių bandų arba 36 porcijos – 1 bandos užtenka pamaitinti 2 žmonėms.
Pašauta į pečių banda dėl didelio karščio iš karto užsitraukia pluta ir tiesiog šunta viduje. Po pusvalandžio iš pečiaus ištraukus bulvinius kepinius su kopūsto pagrindu – dar ne gamybos pabaiga. Rima ima puodynę ir pradeda sluoksniuoti į ją: sluoksnis bandos (jau be lapo, žinoma), sluoksnis padažo, sluoksnis sausų spirgučių. Ir taip – iki puodynės viršaus.
Tada puodynė dar 10 minučių dedama į pečių. „Kai Vytenis išima ją iš pečiaus, ji tiesiog verda viduje. Ir bandos išeina minkštos, minkštos“, – pasakoja Rima.
Tada jau – metas degustuoti.
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.) 
(E. Blaževič/LRT nuotr.)
Pusantro tūkstančio bandų
Tokia sustyguota gamybos rutina nusistovėjo Bagdanavičiams iškepus ne vieną tūkstantį tokių
bandų. Pradėjo jie po kelias bandas kepti bendruomenės šventėms, tada – gaminti pagal užsakymus ir galiausiai – priiminėti degustuoti svečius, leisti patiems prisidėti prie proceso. Ir pečių kiekį tada teko didinti, nes vieno užtenka ne visada.
„Paprastai 1 pečių kuriame, nebent koks renginys Druskininkuose, Vilniuje ar kokia Grybų šventė – tada jau kuriame daug. Šaukiamės anūką ir jo žmoną į pagalbą. Jau turime ir proanūkį, bet jis dar nepadeda“, – šypsosi Vytenis.
Ir nors pečius per tuos 8 metus nepadidėjo, jeigu anksčiau pavykdavo jame iškepti 12 bandų, dabar jau pavyksta pagaminti 18. Kiek iš viso per metus tokių patiekalų pagamina, galima skaičiuoti pagal sudžiovinamus lapus. Šiems metams Rima ir Vytenis buvo pasiruošę tūkstantį, bet artimiausiu metu ketino atsivežti dar apie pusę tūkstančio.
Poros valandų edukacija „Rimos seklyčioje“ su mėtų arbata iš šeimos daržo kiekvienam lankytojui atsieina 10 eurų. Ne edukacijos metu porcija išsivežti kainuoja 6 eurus, seklyčioje – 7 eurus.
Labai apsimoka, bet jaunimas prisibijo
Veiklos pradžioje krosnį varnėniškiai kurdavo porą kartų per mėnesį, o dabar tų poros kartų kartais prireikia ir per dieną. „Bet jau po truputį to atsisakome, nes amžius daro savo“, – sako Vytenis.
O norinčių bandų pas Bagdanavičius paragauti kuo toliau – tuo daugiau. „Atvažiuoja ir iš užsienio turistų. Iš labai toli. Yra atsiliepimų knyga, tai ten pasirašyta iš Brazilijos, Kanados, JAV, Irkutsko ir Karagandos (tremtinių vaikai) ir t. t.“, – vardija Rima.
Užsieniečiams, pasak jos, čia labai patinka – tiesiog išvažiuoti nenori. „Sako: atvažiavom kaip pas močiutę į namus. Nors paprastai mes sutinkame, meilę žmonėms irgi parodome paprastai, bet visiems patinka“, – šypsosi ji.
Verslui šitaip sėkmingai besiklostant, logiškiausia, pasak Vytenio, būtų tik plėstis, bėda tik ta, kad nelabai yra kam viską perleisti. Anūkas padeda, bet pats tokio darbo dirbti nenorėtų. Labai jau jaunimas to karščio bijo, papildo jį Rima.
Išeiginių Bagdanavičiai vasarą neturi – jei ir pasitaiko kelios dienos be kepimo, reikia aplinką tvarkyti – nepriimsi gi svečių bet kaip. Labiau atsikvėpti galima tik balandį – Rima nesupranta kodėl, bet tą mėnesį pečių kurti tenka vos kelis kartus.
Atostogos, šypsosi Vytenis, buvo senokai. Prieš 20 metų! Bet priprato ir kitokio gyvenimo neįsivaizduoja. „Ir sunku, bet einam, nes jaučiam, kad gyvenam – kai judi, kruti, susitinki su žmonėmis. Išprotėčiau, jeigu čia nieko nevyktų“, – sako Rima.
LRT.lt