Dineta Babarskienė
Lazdijų viešosios bibliotekos mobilioji biblioteka šįkart lankėsi Bulakavo dvare, kuris yra Bulotiškės kaime.
Norėta skaityti poeziją, prozą ten, kur dar to nebuvę – netradicinėje erdvėje, tačiau atskubėjęs Vilmantas Grabliauskas sakė, kad į dvarą atvažiuoja turistai ir dar dviaukščiais autobusais. Ką jie čia veikia? „Pavaikšto ir išvažiuoja“, – tikino vaikinas. O juk dažnam ir mūsų krašto žmogui Bulakavo dvaras – didelis atradimas, kiti, kas domisi dvarų istorija, čia užsuka. Tądien Lazdijų krašto kūrėjai, Aštriosios Kirsnos, Būdviečio bibliotekininkės, o ir visi norintys, palydėti paties Būdviečio seniūnijos seniūno Arūno Kundroto linkėjimo gerai praleisti laiką, o ir malonaus siūlymo paprašyti Aštriosios Kirsnos dvaro savininko priimti į svečius savo išpuoselėtan dvaran, išskubėjo. Skrybėlėti ponai ir ponios tądien pasuko dvarų link… su knygomis rankose, mylintys poeziją ir muziką ir patys kuriantys.
Dvare praleista pusšimtis metų
„Bulakavo dvaras – dvaras Lazdijų rajone, Bulotiškės kaime. Bulakavo dvaro sodyba skiriasi iš daugelio klasicizmo epochos kompleksų laisvesniu suplanavimu (ūkiniai trobesiai įvairiais kampais pasukti į rūmus). Dvaras paminėtas dar XVI a., kai priklausė Bulhalkams, nuo kurių pavardės kilo vietos pavadinimas. Klasicistinius rūmus XIX a. pabaigoje pastatė Karengos. 1960 metais rūmai iš esmės remontuoti ir pakeisti, kiek geriau išsilaikė tik klėtis“. Tiek skurdžių žinių apie šį didžiulį, kažkada klestėjusį dvarą parašyta Vikipedijoje. Lazdijų krašto muziejaus tinklalapyje žinių žymiai daugiau. Tačiau tądien mus lydėjusi skrybėlėta ponia Alė Štreimikienė, paskutinė šio dvaro gyventoja, viską papasakojo gyvai. Ji Bulakavo dvare gyveno pusšimtį metų. Pasirodo, apie 1959 metus čia gyveno 95 gyventojai. Šiandien išlikę architektūriniu požiūriu įdomūs dvaro rūmai, kuriuose po Antrojo pasaulinio karo buvo įsteigti vaikų namai. Išlikę išties nemažai pastatų: kumetynas, dvaro rūmuose kolūkio laikais gyveno net 17 šeimų. Ponia Alė nuvedė parodyti, kur ji gyvenusi – pono Juozo Navicko „palociuose“. Juk dvarą valdė du broliai, pasak ponios Alės, ką turėjo vienas, tą ir kitas. Anot jos, bendra buvusi tik pieninė ir kalvė. „Juozo brolis Petras gyveno didžiuosiuose rūmuose. Juozas turėjo vieną sūnų, o Petras – tris dukras“, – sakė senjora. Ji čia žino viską: kuris medis ponų sodintas, o kurią slyvukę jau jie žemėn įkišę. Prisimena moteris, kaip čia gražiai buvo tvarkomasi ponų laikais. „Alėjoje kone prie kiekvieno medžio stovėjo medinis suolelis, o didžiuliuose gazonuose žydėjo gėlės“, – pasakojo ji. Anot ponios Alės, tarybiniais laikais čia buvusi ir mokykla. Ji mena paskutinius dvaro valdytojus – ponus Navickus. Prisimena ir sovietmečiu čia virte virusį gyvenimą. „Dabar dvaras priklauso Jūratei Navickaitei-Linartienei. Anksčiau ji dar atvažiuodavo, gimines lankydavo. Dabar girdime kalbas, kad dvarą nori pirkti Aštriosios Kirsnos dvaro savininkas, bet kalbos lieka kalbomis, o kaip bus, pamatysime“, – sakė ponia Alė. Ilgai ponios nekankinome, mat seniūnas prisakęs saugoti. „Man 85 metai, bet aš į Rudaminos bažnyčią dar su dviračiu nuvažiuoju“, – prisipažino senjorė.
Eilės, kurtos Bulakavo dvarui
Mobilioji biblioteka atvyko čia su būriu literatų. Prie senųjų rūmų laiptų skambėjo senovinė muzika, dvaro istorija ir eilės. Apleisto dvaro akys žvelgė į susirinkusius, o medžiai pritilę šlamėjo, dūzgė bitės, dunksėjo arklių kanopos ir didžiulis jau beveik užakęs tvenkinys tarsi atsidūsėjo… Skaitė poetės Ramutė Sinkevičiūtė, specialiai Bulakavo dvarui sukūrusi eiles, Zita Tumosienė, žurnalistas Ričardas Lapaitis, Giedrė Čėsnaitė papasakojo dvaro istoriją, o Simona Lapaitytė skaitė tai, kas jai tądien atrodė gražiausia. „Nieko nebuvau parašiusi apie dvarus, o pakviesta į renginį, sėdau ir parašiau specialiai Bulakavo dvarui“, – prisipažino ponia Ramutė. Šildė graži bendrystė, muzika ir eilės dvaro apsuptyje. Draugiška atmosfera, nuoširdūs žodžiai, senieji dvaro medžiai, apleisti rūmai sukūrė subtilią ir trapią atmosferą, kuri kvietė nesiskirstyti ir dar pasimėgauti nuostabiu nepakartojamu buvimu kartu. Tad mėgautasi magiškų poečių žodžių ir užburiančių senovinių melodijų kaita. Popietė išsiskyrė savo nuoširdumu, jaukumu. „Ačiū už pasidalinimą prisiminimais apie šį kažkada žavų kampelį, kuris nė kiek nemažiau traukia ir šiandien. Ir už keptus obuolius Aštriosios Kirsnos bibliotekininkei Rūtelei. Buvo labai skanu“, – sakė Ričardas Lapaitis. O ponia Alė Štreimikienė sakėsi iškeptų pyrago, tik jau tokio „pečiaus“ kaip čia, dvare, neturinti, gyvenusi dar būtų čia, tik kad jau baisu buvę. „Miegodavau stačia galva“, – pasisakė ji.
Iš Bulakavo dvaro mus išlydėjo užkalti langai, paradinių durų laiptai net apsamanoję – nieks čia jau seniai nevaikšto, važiavome į kitą, išpuoselėtą, dvarą – Aštriosios Kirsnos…