Dineta Aukščiūnaitė
Nors vasara, tačiau Lazdijų krašto muziejus neatostogauja. Penktadienį buvome pakviesti į dailininkės Nijolės Vasiukonienės ir tautodailininko, kalvio Juozo Stankevičiaus kūrybos darbų parodos atidarymą.
Tokio popieriaus jau nėra. Ant ko pieš – dar nežino
„Mes dideli ir maži gamtos vaikai – tai džiaugsmas tau, visiems aplinkiniams, pačiam sau“, – sako tapytoja Nijolė Vasiukonienė. Nuo 10-ies metų Nijolė pradėjo tapyti aliejiniais dažais ant drobės kaimo moterėlėms sieninius „divonėlius“. Piešti peizažus išmokė tėtis, vėliau ji baigė Druskininkų dailės mokyklą. 2011 m. buvo surengta jos pirmoji tapybos darbų paroda „Gamtos paslaptis žmogui“ Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijoje. 2017 m. surengta personalinė tapybos darbų paroda „Meilė gamtai, žmogui yra gyvenimo pagrindas ir kūrėja…“ Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijoje. 2018 m. surengta personalinė tapybos darbų paroda Veisiejų krašto muziejuje. Sušildyti širdies ir rankų šiluma Nijolės tapyti gamtos vaizdai skleidžia gerumo šviesą ir džiugina kiekvieną. Dailininkės paveiksluose atsispindi ramūs gamtos motyvai. Gamtos ir žmogaus harmonija patiriama per kasdieninius džiaugsmus, įkvėpimą, ramybę. Ramybės gamtoje ieško ir pati menininkė. Ieško ir suranda. Iš čia, ko gero, ir begalinė džiugi energija, persiduodanti įvairių spalvų teptuko potėpiais. Daugumoje piešinių vaizduojama Dzūkijos gamta įvairiais metų laikais, kurie kiekvienas savaip žavūs. „Tikra atgaiva širdžiai tuomet, kai žmogus randa kalbą su gamta, moka suprasti ir įsiklausyti, stebėti, kaip teka saulė, aplinkui ošia liauni beržai, snaudžia tamsus miškas, saulė mirga virš vandens“, – sako menininkė. Tai juste juntama iš jos darbų vien pažiūrėjus. Tačiau, anot pačios tapytojos, kaip pasisuks jos tolimesnis kūrybinis kelias ir pati nežinanti: savų darbų ji neparduoda, tapyti negali, mat jau nėra tokio kartono, ant kurio ji tapo, ant vatmano tapyti negalinti, mat jis banguojasi, darbai nekokybiški. „Gal bandysiu kitą techniką“, – svarstė menininkė. O piešė ji daug, kaip pati prisipažįsta, ir tai, kas miela, ir tai, kas jai nebuvo prie širdies, bet nenorėjusi atsisakyti. Tad, anot jos, piešusi daug ir visiems, kas tik paprašė. Dabar stovi kryžkelėje… Bet, ko gero, tik trumpam… Juk menininkai nuolat stebina – nuo Nijolės tapytų peizažų sunku buvo atplėšti akis…
Kai kalu, tai tyliu, kai kalbu, negaliu sustoti
„Kai kalu, tai tyliu, kai pradedu kalbėti, negaliu sustoti“, – prisipažino kalvis Juozas Stankevičius. Pasirodo, Juozas Stankevičius gimė gražiame miestelyje tarp dviejų upių: Juodosios ir Baltosios Ančios, Kapčiamiestyje. Nuo pat mažens domėjosi menu: drožinėjo iš medžio įvairias kaukes. Baigęs vidurinę mokyklą metus laiko dirbo Vilniaus paminklų konservavimo ir restauravimo institute restauratoriumi. Jo darbai džiugina ir stebina ir šiandien. Būtent jis restauravo Šv. Jonų bažnyčioje metalinius durų elementus, kolonų kapitelių augalinius ornamentus, detales. „Jau tada supratau, kad metalas mane lydės visą gyvenimą“, – prisipažįsta garsusis kalvis. Mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, pasirinkęs dailiojo metalo apdirbimo specialybę. „Technikumą baigiau su pagyrimu ir pradėjau dirbti „Plastos“ gamykloje dailininku apipavidalintoju“, – pasakojo jis. Jau gamykloje Juozas buvo surengęs personalinę tapybos parodą. Vėliau įstojo į Tautodailininkų sąjungą. Dalyvavo įvairiose jungtinėse parodose. „1998 m. surengiau pirmąją personalinę kalvystės parodą „Kuparo“ galerijoje. Antrąją personalinę kalvystės parodą surengiau 2000 m. „Naujųjų skliautų“ galerijoje. 2015 m. vyko trečioji personalinė kalvystės paroda Lietuvos medicinos bibliotekoje. 2016 m. gimtasis miestelis Kapčiamiestis šventė 500 metų jubiliejų. Šia proga surengiau kryžių ir saulučių parodą Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejuje“, – vis pasakojo jis. Jau daugiau kaip 30 metų vyras dirba meninės kalvystės srityje.
Projektuoja ir gamina įvairiausius kalvystės gaminius: apkaustus, vyrius, židinio įrankius, žvakides, šviestuvus, žibintus, mažosios architektūros elementus, kryžius. Domisi ir tradicine lietuvių kryždirbyste.
„Nuo 2009 m. esu sertifikuotas Tautinio paveldo amatų meistras Kryždirbystės ir mažosios architektūros elementų srityje. Daug dirbu restauruojant Senamiesčio objektus, prisidėjau restauruojant Vilniaus Arkikatedrą baziliką, Trakų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios kryžius, Šv. Dvasios (Domininkonų) bažnyčios kryžius. Dirbu su sakraliniais objektais, mano pagamintos antkapių tvorelės, kryžiai stovi Rasų, Antakalnio kapinėse. Prisidėjau restauruojant Vilniaus Arkikatedrą baziliką: gaminau durų vyrius, rankenas, apkaustus, žvakides, koplytėles, požemio duris. Trakų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai restauravau ir pagaminau varpinės kryžių“, – vis pasakojo kalvis Juozas. Ir išties Juozas kalba daug, net paslaptimis pasidalino. Jis papasakojo, kaip kardus, filmą „Herkus Mantas“ filmuojant, daręs. Pasirodo, kad tie kardai – tai viso labo parduotuvėje pirkti didžiuliai peiliai, tik rankenos jau įmantrios, kaip tas laikmetis reikalavo – tokios ir padirbtos buvo. Jis itin sutaręs su filmų kūrėjais, mat gerai ir sparčiai dirbęs, tad užsakymų netrūkę, o jam šalmus padirbinti teko ir iš sunkvežimio lempų, skydus – iš anuometinių skalbyklių detalių.
Lazdijų krašto muziejuje jo eksponuoti darbai išties meniški, traukiantys akį. „Mane visuomet traukė metalas ir jo grožis. Į kiekvieną dirbinį įdedu dalelę savo širdies. Mano kūriniams, kaip ir senovės lietuvių kalvių darbams, būdingi gyvybės medžio, dangaus skliauto, saulės ir žvaigždžių, gamtos ir augalų, širdies ir šventųjų motyvai“, – sakė pats kalvis. Žaizdras, priekalas, kūjai – kalvėje verda gyvenimas ir šiandien. Tad tądien jis dailininkei Nijolei dovanojęs plaktuką. „Kiekvienas juk savo laimės kalvis esame“, – patikino jis. O akordeonistui Mangirdui Kundrotui įteikęs pasagą. „Ši laimės pasaga neatneš nei laimės, nei sėkmės, jei nearsi kaip arklys“, – šypsodamasis sakė žymusis kalvis Juozas akordeonistui.
Akordeonistas Mangirdas Kundrotas dažnas svečias muziejuje, jo melodijos ir tądien nepaliko abejingų, jaunoji savanorė Karolina Kardokaitė vedė renginį, kaip pati prisipažino, muziejuje pirmąkart. Savo jaunatvišku nuoširdumu Karolina sužavėjo daugelį. „O Jėzau, kiek Jūs daug pripasakojote!“ – nuoširdžiai šūktelėjo mergina išklausiusi menininkus.
Parodą apžiūrėjo ir menininkus pasveikino Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Saulius Petrauskas.
O paskui jau nesibaigiantys pašnekesiai ragaujant Nijolės tortą. „Valanda ir padarytas“, – trumpai tarstelėjo menininkė dalindama parodos atidarymo dalyviams torto gabalėlius. Ir visiems tikra šventė – maloniai praleista penktadienio pavakarė. „Kalu, kalu, kažką nukalu, o kai nenukalu, tai „nusikalu““, – prajuokino savo neišsemiamu humoru kalvis Juozas. Penktadienio vakare tai visiems tiko – visą savaitę kažką „kalusiems“ ir nukalusiems, o gal ir „nusikalusiems“.