Aidas Kelionis
Šiais laikais, kai lietuviai masiškai plūsta į Lenkiją prisipirkti pigesnių maisto prekių ir kitos produkcijos, aš ten keliauju lenkiškos spaudos ir retkarčiais knygų. Ne todėl, kad ten spauda ir knygos pigesnės, nors gerai ir tai, bet todėl, kad ten laikraščiai ir žurnalai yra žymiai įdomesni negu Lietuvoje.
Iš laikraščių man įdomiausias dienraštis „Gazeta wyborcza“, kuriam šiemet sukako trisdešimt metų. Jį redaguoja vienas žymiausių ne tik Lenkijos, bet ir Europos intelektualų Adamas Michnikas. Šis laikraštis yra liberalios pakraipos ir itin aršiai oponuoja dabartinei „Prawo i sprawiedlywoscz“ („Tvarka ir teisingumas“) partijai ir jos idėjiniam vadui Jaroslawui Kaczynskiui. Pastaroji partija ir minėtas asmuo yra nusiteikę itin antieuropietiškai, nemėgsta užsienio kapitalo ir yra ultradešiniųjų pažiūrų. Nors valdanti Lenkiją partija yra nusiteikusi prieš Rusiją ir jos atvirai nekenčia, pati Lenkiją stengiasi valdyti kieta ranka.
Iš žurnalų labiausiai vertinu savaitraštį „Newsweek“. Tai irgi gana liberalių pažiūrų leidinys, taip pat pasisakantis prieš „Prawo i sprawiedliwoscz“ antidemokratinius ir prieš Lenkijos demokratinę teisinę sistemą nukreiptus veiksmus. Jame gausu ne tik politikos, bet daug rašoma apie kultūrą: kiną, teatrą ir knygas. Pateikiami itin originalūs ir aukšto lygio straipsniai moksline tematika. Šį žurnalą skaityti verta dėl to, kad kitur tokių straipsnių nepavyksta rasti. Šiame savaitraštyje itin daug įdomių feljetonų, komentarų ir apžvalgų. Jame itin didelis dėmesys skiriamas ne tik Lenkijos, bet ir pasaulio politiniams įvykiams ir išsamiai jų analizei.
Gal kai kas pasakys, kam vykti į Lenkiją pirkti tenykštės spaudos, jeigu viską galima perskaityti internete. Deja, šiuo atveju Lenkijoje geriausi laikraščiai ir žurnalai neleidžia savo turinio internete skaityti nemokamai. Lietuvoje baigia išnykti popierinė spauda todėl, kad visa informacija beveik visuose internetiniuose portaluose pateikiama nemokamai. Bet galima garantuoti, kad kai tik Lietuvoje išnyks popierinė spauda, portalai kaip mat apmokestins savo turinį, ir mokėti už jį reikės gal net daugiau nei už popierinių laikraščių prenumeratą ar juos perkant atskirai po vieną numerį kasdien.
Mintimis vis nuklystu į tolimą praeitį, kai buvau dar vaikas. Tuo metu užsienietišką spaudą iš taip vadinamų socialistinio lagerio šalių buvo galima prenumeruoti. Žiūrėdamas lenkiškus televizijos kanalus jau buvau neblogai pramokęs lenkiškai. Tėvai prenumeravo lenkišką žurnalą „Kobieta i Zycie“ („Moteris ir gyvenimas“). Tai ir buvo pirmasis lenkiškas žurnalas, kurį pradėjau skaityti. Nors turinys buvo skirtas daugiau moterims, bet man labiausiai patikdavo skaityti paskutinį šio žurnalo puslapį, nes ten būdavo humoristinė rubrika. Druskininkuose esančiuose spaudos kioskuose tėvų paprašydavau nupirkti žurnalą apie sportą „Sportowiec“ ir laikraštį ta pačia tematika „Przeglad sportowy“. Tokios buvo mano pirmosios skaitymo lenkų kalba pamokos.