Aidas Kelionis
Jeigu kas nors paklaustų, kiek kartų esu važiavęs į Vilnių ir atgal, negalėčiau atsakyti, bet tai esu daręs daugybę kartų. Šios kelionės prasidėjo ankstyvoje vaikystėje, tęsėsi mokyklos laikais, o daugiausiai kartų į sostinę esu važiavęs ir iš jos grįžęs studijų laikais.
Nors greičiausiai ir patogiausiai Vilnių galima pasiekti automobiliu, bet tikrasis tokių kelionių žavesys atsiskleidžia vykstant autobusu. Pastarasis važiuoja ne taip greitai, tad turi pakankamai laiko pasidairyti į pro langą slenkančius vaizdus, matyti besikeičiančius keleivius ir juos stebėti ar tiesiog svajoti apie viską ir apie nieką.
Studijų laikais dažniausiai autobusu į Vilnių vykdavau pirmadienio rytais. Kaip paprastai prieš kelionę kiek sunkiau pavykdavo užmigti, o norint spėti į stotį pusę septynių, kada išvažiuoja autobusas, reikėdavo keltis vėliausiai šeštą valandą. Spėji pavalgyti ir apsirengti ir mauni į autobusų stotį. Kadangi universitetą baigiau prieš ketvirtį amžiaus, tais laikais studentai dar nevažinėdavo automobiliais, o keliaudavo viešuoju transportu. Jeigu pirmadienį ryte autobuse visuomet rasdavai vietą atsisėsti, tai penktadienį važiuojant iš Vilniaus atgal toli gražu taip nepasisekdavo. Tekdavo stovėti ir gana ilgai – net šimtą ar daugiau kilometrų. Todėl neretai tekdavo eiti į Vilniaus autobusų stoties bilietų kasas pirkti išankstinio bilieto namo.
Prieš pat pusę septynių atlėkęs į stotį randi būrelį pakeleivių, o netrukus pasirodo ir autobusas. Nusiperki bilietą ir įsitaisai savo pasirinktoje vietoje. Jeigu pasitaiko pažįstamas, žinai, kad kelionė prabėgs plepant apie šį bei tą. Vis dėlto smagiausia kelionė, kada laiką leidi vienas paskendęs savo apmąstymuose. Autobusui riedant per gimtojo miestelio tiltą dar spėji dirstelt į ant kalvos stūksantį dviaukštį namą, kuriame gyveni, ir mintimis su juo atsisveikini. Pavažiavus kiek daugiau kaip dešimt kilometrų pasirodo Leipalingis, kurio parapijai priklausė visa tėvo giminė. Stotelėje įlipa koks studenčiokas, ir nenuobodžiu, kalvotu, miškais apaugusiu keliuku važiuoji tolyn. Privažiavus Merkinės tiltą dairaisi per langus į kairę ar dešinę žvelgdamas į plačius Nemuno vandenis. Kažkada sovietmečiu ant šio tilto stovėjo būdelė su budėtoju, nes šį tiltą sovietinė kariuomenė laikė strateginės reikšmės objektu. Autobusas suka į kairę, o dešinėje matosi Merkinės piliakalnis. Autobusas sunkiai užkopia stačiu šlaitu ir kairėje palikęs Merkinės vidurinę mokyklą atsiduria stotelėje. Privažiavus Merkinės kryžkelę, kaip toje pasakoje, laukia trys pasirinkimai: važiuosi į kairę – pasieksi Alytų, į dešinę – Druskininkus, tiesiai – Vilnių. Kadangi ant autobuso užrašyta galutinė stotis Vilnius, vairuotojas staigmenos nepateikia.
Vėl važiuoji pušynais apaugusiu keliu, į kuriuos dairytis niekuomet nepabosta. Privažiavus Perloją visuomet prisimenu kadaise čia gyvavusią Perlojos respubliką bei pirmą savo išvyką su tėčiu į šį miestelį. Aplankėme Vytauto Didžiojo paminklą, ant kurio parašyta, kad jis gyvas bus tol, kol gyvas bus nors vienas lietuvis. Perlojos bažnyčioje pirmą kartą pamačiau ant sienų užrašytus „Tautiškos giesmės“ žodžius. Vėl panirus į savo mintis ir šalikelės vaizdus pasimato Glėbo ežeras – vienas sekliausių Lietuvoje – jo vidutinis gylis tik trys metrai. Žiemą jis visuomet užšaldavo pirmasis iš visų mano matytų ežerų. Kažkada vaikystėje teko jame maudytis kartu su tėčiu – prisimenu, kad teko bristi ilgai ir nuobodžiai.
Ne visai toli ir Senoji Varėna. Man šis miestas visuomet buvo įdomus tuo, kad kita jo dalis yra gerokai nutolusi nuo senosios jos dalies. Kiek toliau laukia Valkininkų geležinkelio stotis, kurią privažiavęs autobusas visuomet stabteli prie geležinkelio pervažos ar net praleidžia traukinį. Netrukus privažiuoji ir Pirčiupius su savo „Motina“. Dar Paluknys, ir ne tiek jau daug telieka iki Vilniaus, kuriame išnyksi žmonių minioje ir tapsi vienu iš kelių šimtų tūkstančių skruzdėlyno gyventojų.