Dineta Babarskienė
Jau kitą vasarą Stebuliai skęs bijūnų žieduose, mat Stebulių ateities bendruomenė jau šį rudenį pasodino per 130 bijūnų gumbų. Sustoti nežada. Juolab, kad prie šios gražios iniciatyvos noriai prisidėjo ir jauni, ir senoliai.
Bijūnus sodino ir jauni, ir jau garbaus amžiaus sulaukę senoliai
„Dirbome per lietų. Tai netapo mums kliūtimi, pasodinome dar 76 bijūnus“, – sakė Rita Sabestinienė apsilankius man Stebuliuose. Tai jau antra bijūnų sodinimo diena: pirmą buvo pasodinti 58. Tikimasi, kad vasarą Stebuliai skęs bijūnų žieduose. „Jau apsodinome pakeles keturiose vietose“, – patikino Stebulių ateities bendruomenės pirmininkas Mantas Jančiukas. O Rita negalėjo atsidžiaugti sakydama, kad jei taip kiekvienais metais, tai bus labai puiku. „Bet dar reiktų ir šiemet pasodinti, būtų gerai“, – užsisvajoja ji, nors sušlapusi, bet laiminga. Dėkojo visiems. „Nuoširdžiai dėkoju visiems, dirbusiems kartu, visiems, atnešusiems bijūnų gumbų, visiems, prisidėjusiems prie mūsų gražios popietės darbo ir vakarojimo. Buvo labai smagu, miela… Širdis tikrai dainuoja!“ – sakė šios akcijos iniciatorė Rita Sabestinienė dargi pridurdama, kad bijūnų sodinimui atnešusi Bronė Jušinskienė, Leva Žagarinskienė, Sigita Podolinskienė, Irena ir Rimantas Silkiai. Ir nors sušlapta, mat lietus ne juokais įsismarkavo, bet prie stalo greit sušilta, besivaišinant gardžiomis Elenos Urmanavičienės keptomis dzūkiškomis bandomis, o Agnės Liaukonytės gaminti saldėsiai labai tiko prie kavos. Grožėjomės liepsnojančiu rudeniu per Rožių namų langus, dargi išdrįsome paragauti bent gurkšnelį pelynų arbatos ir gudobelių uogų būtinai saujon įsipilta. Ilgai vakarota, kol sutemo, ir vis netilo smagūs pašnekesiai ir juokas. Pasikalbėta, senolių išminties pasisemta.
86 metų senolė džiaugiasi pasodintais bijūnais, sako, labai gražu Stebuliuose bus
„Ona Vitalė Kričenienė, Jono“, – taip pasisakė 86 metų senolė. Pasak jos, iki 70 metų dar nieko, o kai 80 sulaukė, tai supratusi, kad jau „atgyventa“. Bet ji nepasiduoda, kiek pajėgia, vis su jaunesniais koja kojon žengia. Atkreipiau dėmesį, kad ji iškart, kaip seni žmonės įpratę, pasisakiusi ir tėvo vardą, tik jau vėliau prasitarusi, kad jos tėtis Jonas 11 metų buvęs Teizų ir aplinkinių kaimų seniūnas. Anot dukters Onutės, geras žmonėms buvęs, gerbę jį žmonės. O ir pati Onutė niekad kitais nesiskundusi ir ją žmonės geru žodžiu palydi. Užaugino dukrą ir tris sūnus. „Vienas sūnus su šeima kaimynystėje gyvena, tai man tikrai gerai, o ir Ritutė manęs nepalieka, vis kviečia visur dalyvauti. Tai ir bijūnų daviau, ji pati man ir buvo kažkada davusi, dabar jai reikia, tai prisikasė ir dar duoti galiu“, – sako ji. Rita Sabestinienė sakosi, kad tai jos mylima krikštamotė, tad kitaip ji negalinti. Krikštaduktė patikina, kad Onutė daininga buvusi. „Dabar jau nedainuoju“, – tikina senolė. Bet Ritai paraginus, ima abi ir uždainuoja seną dainą. „Amžius nebe tas, o ir balsas pasikeitė“, – paaiškina Onutė. Jau į devintą dešimtį įkopusi senolė sakosi, kad gimusi ji 1933 metų gruodžio 11 dieną, bet parašę gruodžio antrą. „Jau kaip yra, taip“, – tarsteli ji. Anot senolės, negera ji Dievui būtų, jei skųstųsi žmonėmis. „Visi man geri ir mano vaikai tikrai geri. Piktumo neturėjau nė ant vieno žmogaus, visi man geri“, – tikina ji. O per gyvenimą einant visokių sunkumų juk būta, dirbta daug ir sunkiai. „Dabar jau amžius, o kai jauna buvau, atrodė, nieks nesunku, viską spėjau ir padariau“, – tikina ji. Onutė pasakoja, kad ir valytoja dirbusi, ir kiaules šėrusi, ir karves melžusi, ir pieną rinkusi, anot jos, „padvadu“ – su arkliais. „Pirštai nuo bidonų kilnojimo pasidarė nejautrūs. Dabar bijau, kad valgyti turėsiu, o į burną nesugebėsiu įsidėti“, – sako senolė. Ji pasakoja, kad jos vyras muzikantas buvęs, tai valgyti šeimai niekad netrūkę. Sveikata dar ir dabar skųstis negali, ligoninėje netenka dažnai lankytis. Tik, anot jos pačios, regėjimas jau prastas, nelabai matanti. Ir valdžia ji nesiskundžia. „Ar aš verksiu, ar aš skųsiuosi, nieko man nepadės ta valdžia. Pensiją duoda, tai ir džiaugiuosi“, – sako ji. Bet labiausiai ji patenkinta tuo, kad jaučiasi reikalinga, kviečiama, laukiama. „Džiaugiuosi, kad manęs senos nepalieka, tai su visais pabūnu. Dievulis mane myli, cikrai myli. Iš visokių vargų ir bėdų išgelbsti. Matyt, taip Dievo duota, kad ir žmonės mane myli. Bijūnus pasodinome, menkų darbukų padarėm, ale, padarėm“, – sako senolė.