Dineta Babarskienė
Šeštokų mokyklos mokytoja Aurelija Paciukonienė kažkada yra prisipažinusi, jog ją itin žavi gidės, kelionių organizatorės darbas, tad nenuostabu, jog ji yra subūrusi savo kolegas, mokytojus, moksleivius bei pažįstamus, kelionių mėgėjus, į jau ne vieną kelionę. Ir, ko gero, visus organizacinius rūpesčius Aurelijai atperka šilti vykusiųjų įspūdžiai bei padėkos žodžiai. Šįkart jos dar viena organizuota išvyka į sienas atvėrusį Kaliningradą.
Prezidento Putino „reveransas“ – nemokamos vizos į Kaliningradą
Žinia, kad nuo liepos pirmos dienos 53 šalims Rusija padarė nemokamas vizas. Anot vienos keliautojos, prezidentas Putinas padarė „reveransą“ mums, mėgstantiems keliauti. Iki šiol vizos kainuodavo maždaug šimtą eurų. Tokia viza pritaikyta keliauti tik po vieną Rusijos dalį – Kaliningrado sritį. Į kitas sritis su šia viza važiuoti draudžiama. Skelbiama, kad taip norima skatinti turizmą. Kaip veikia naujoji tvarka ir ko galima tikėtis Rusijoje, išbandėme ir mes. Pasirodo, norint gauti nemokamą elektroninę vizą į Kaliningrado sritį, reikia užpildyti anketą. Ją galima rasti Rusijos užsienio reikalų ministerijos tinklapyje. Suvedus reikalaujamus duomenis ir išsiuntus paraišką, belieka laukti. Tačiau mums patiems to daryti nereikėjo, viskuo buvo pasirūpinta.
Pervažiuoti Lietuvos-Rusijos sieną užtruko neilgai, laukti tikrai neprailgo. Elektroninę vizą Rusijos pareigūnai – pasieniečiai ir muitininkai – tikrino vos keliolika minučių. Jokių problemų įvažiuoti į Kaliningrado sritį neiškilo. Ir kinologų šunelis lietuviškos dešrytės vilionėms neatsispyrė – paragavo… Tiesa, iš pradžių kaip tikras pareigūnas viską „apžiūrėjo“, tik paskui pasivaišino…
Povandeninis laivas abejingų nepaliko
Nuo Kybartų pasienio posto iki Kaliningrado kiek daugiau nei pusantro šimto kilometrų. Gidė priminė, jog pernai čia vyko pasaulio futbolo čempionatas, tad maždaug pusę milijono gyventojų turintis miestas pastaraisiais metais buvo priverstas smarkiai pasitempti. Nemažai buvo investuota į kelius, kilo nauji, modernūs pastatai. Viena lankomiausių vietų Kaliningrade – Karaliaučiaus katedra. Ją pastatė Kryčiuočių ordinas apie 1400 metus. Per Antrąjį pasaulinį karą Kaliningradas buvo smarkiai subombarduotas. Kliuvo ir katedrai. Vėliau ji atstatyta. Kaliningrade būnant verta užsukti ir į povandeninį laivą, kurį aplankius belieka tik stebėtis, kaip tie jauni jūreiviai neišprotė,jo tokioje nedidelėje, uždaroje erdvėje praleisdami čia po pusmetį. Autobusu sukti ratai po miestą. Ekskursija po Karaliaučių, žvelgiant pro autobuso langą, mat smarkiai lijo: apžiūrimi išlikę gynybiniai didingi miesto vartai, miesto gynybinių įtvirtinimų sistema, lietuvių supiltas pylimas – „Litovskij Val“, pamatome senąjį Kaliningrado dramos teatrą, senąsias vokiečių vilas, išlikusias iš prieškario laikotarpio, centrinę miesto aikštę, originalų paminklą F. Šileriui, stabtelta ties „besikaunančiais jaučiais“. Vaikščiota nedaug – vis pliaupė lietus.
Tačiau lauktuvių į namus pasidairyta, žinoma, klausytasi gidės griežtų pamokymų, ko ir kiek galima parsivežti į Lietuvą. Moterys traukė į vaistines, kur išties pigiau: vitaminų, vaistų. Tiesa, maisto kainos čia beveik nesiskiria nuo Lietuvos, bet kai kurios prekės yra pigesnės. Viena tokių – alkoholis.
Vieta, kur būtina užsukti, gintaro kasyklos Jantarnyj. Miestelį, kurio apylinkėse glūdi daugiau nei 90 % viso pasaulio gintaro išteklių. Tai vieta, kur jokio grožio nepamatysi, bet verta pabuvoti tai jau tikrai. Pamatyta, iš kur atkeliauja gintaras į mūsų namus, dargi ir patiems pakasinėti buvo leista: paieškoti gintaro gabalėlių. Kai kam pasisekė! Apsilankyta gintaro apdirbimo ceche-muziejuje, kur galima įsigyti suvenyrų gamintojų kainomis. Ir milijono rublių vertės gintaro vėrinys suspindo kone ant kiekvienos keliautojos kaklo. Gidės pasakojimas – tikras spektaklis. Ji taip meistriškai pasakoja, kad patiki kiekvienu žodžiu. Įspūdingo dydžio gintaro gabalai, kuriuos radusieji vadina visai neromantiškai. Kad ir kaip keista būtų, bet radusieji gintarą įžvelgė panašumą su maisto produktais, taip ir pavadino: žuvies gabalu ar duonos kepalu. Ekspozicijoje Lenino paveikslas iš gintaro, šviestuvas, taip ir nepasiekęs užsakovo – Tarybų Sąjungos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo. Tiesa, Kaliningrado srityje tarybinių laikų apraiškų dar ganėtinai daug: gatvių pavadinimai, simboliai, paminklai.
„Rusiška Palanga“, kurioje nėra paplūdimio
Maždaug už 40 km nuo Kaliningrado yra kurortas, pramintas „rusiška Palanga“. Rusai tikisi, kad lietuviai dabar rinksis ne savo kurortą, bet kaliningradietišką. Su Palanga tapatinamas Svetlogorskas iš tiesų šiek tiek primena Palangą. Siūbuoja pušys, pagrindinėje gatvėje – gausu kavinių, prekybininkų, kurių prekystaliai nukrauti įvairiais niekučiais. Visai kaip mūsiškėje Basanavičiaus gatvėje Palangoje. Daug dirbinių iš gintaro. Gidė pataria lauktuvių vežti muilą ir rankų kremą su gintaro dulkėmis. Ieškome – randame – perkame.
Tiesa, Palanga prieš Svetlogorską turi didelį pranašumą. Mūsų pajūryje galima maudytis, o štai Kaliningrado pusėje – ne. Pakrantė įspūdinga: statūs ir aukšti šlaitai. Tačiau maudytis nėra kur, į jūrą žvelgi iš aukštybių. Mes, jūra, smėlis – visa tai sustingsta mūsų nuotraukose ir atminty. Tai tikrai įstringa į galvą, patikėkit. Ir tai vieta taip netoli nuo Lietuvos. Iš paplūdimio pakylame į šlaitą – tai jau kalnas, nuo kurio pažiūrėjus į apačią, galva sukasi. Gražu paklaidžioti. Kiek ilgėliau pasivaikštome po ramų ir jaukų kurortą Svetlogorską, kurį sovietmečiu ypatingai mėgo aukštas pareigas užimantys pareigūnai. Trumpam stabtelėjame prie Saulės laikrodžio, esančio prie pat jūros. Mozaikos gražiai atrodo, bet gaila, kad dauguma jau praardytos. Kavinėse galima užsisakyti, ko tik širdis geidžia, ir tikrai nebrangu. Ypač skanūs rusiški blynai su pačiais įvairiausiais įdarais. Mmm… Skanumėlis…
Tolminkiemio bažnyčioje – katinėlis
Važiuojame tolyn. Nemelioruotų pievų plotai stebino. Kiek akys užmato, vis nedirbamos žemės plotai, kurie prašyte prašosi geros šeimininko rankos. Nešienautos pievos, kur avių tik nugaros vos vos kyšo, net sunku iškart pastebėti mekenančius gyvulėlius.
Jau sutemus pasiekiame Tolminkiemį (Čistyje Prudy), įkurtą XVI a., menantį lietuvių grožinės literatūros pradininką K. Donelaitį. Apžiūrime bažnyčią, kurioje įrengta kripta poetui. Čia plevena Kristijono Donelaičio dvasia. „Pabuvus čia norisi kurti ir kurti“, – tarstelėjo vienas gimnazistas. Jau tamsoje paskendusi bažnytėlė ir katinukas joje. „Kiekvienam daryti gera savo darbu ir žodžiu. Visad elgtis taip, kaip dera ir teisingas būt geidžiu. Nekerštauti niekada, gyvo padaro gailėti, Dievą, žmones jo mylėti – mano priedermė šventa“, – mus lydėjusi gidė perskaito K. Donelaičio žodžius tarsi patikindama, kad tas katinėlis įsibrovęs bažnyčios vidun visai neatsitiktinai.
Prieš Vėlines aplankytas Kristijono Donelaičio kapas. Pabūta, pastovėta, patylėta. Gaila tik, kad Šeštokų mokyklos mokytoja Alina Kancevičienė taip ir nesurado tamsoje to ąžuoliuko, jos pasodinto čia, Tolminkiemyje, prieš 25 metus.
Ir negali pasakyti, kad nepatiko kelionė, įspūdžių apstu, tiesiog galėjome palyginti, kaip vis tik skirtingai gyvename, nors atrodo, jog Kaliningradas visai čia pat, ranka pasiekiamas.