Aidas Kelionis
Ankstyvą ir tamsų lapkričio vakarą ėjau per miestą gūždamasis nuo šalto ir žvarbaus rudens vėjo. Staiga pamačiau dideles šviečiančias duris ir patraukiau link jų. Duryse nebuvo rankenos, o tik priartėjus prie jų pačios atsidarė. Patekau į prekybos centrą ir žengiau į šviečiantį jo vidų, kuriame buvo gausu lentynų, nukrautų įvairiomis gėrybėmis.
Viduje buvo maloniai šilta, tad prasisegiau lietpaltį, nusiėmiau kepurę ir nusimoviau pirštines. Kairėje pusėje buvo lentynos, nukrautos vaisiais iš įvairių egzotiškų kraštų ir Lietuvos. Pradėjau ieškoti lietuviškų obuolių, bet didelių vilčių nepuoselėjau, nes šiemet mūsų šalyje buvo itin prastas jų derlius. Lentynose puikavosi gražuoliai iš Lenkijos ir Olandijos, bet jie atrodė per gražiai, tad sukėlė net abejonių savo tikrumu. Jie man priminė mokykloje per botanikos pamokas matytą vaškinį obuolį, kuriame buvo likusios vieno mokinio dantų žymės, nes jis patikėjęs jo tikrumu net pabandė atsikąsti. Vis dėlto pagaliau radau lietuviškų obuolių, kurie buvo maži, nelabai gražūs ir kažkokie nuskurę, tad pagalvojau, kad gal jie ir gali būti neskanūs, bet, ko gero, tikri.
Šalia obuolių buvo sukrauti visokie egzotiški vaisiai nebūtinai iš mūsų kontinento. Šalia lietuviškų daržovių krūvos, irgi įtartinai labai gražiai atrodančios. Apskritai pakliuvus į didelį prekybos centrą šiais laikais prekių gausa ir asortimento įvairovė net sutrikdo. Atrodo, visko tiek daug ir kiek mažai iš viso šio gausybės rago paragauta.
Žengiu link pieno produktų skyriaus, nes iš čia į savo krepšį reikia kai ko prikrauti. Visą laiką perku tuos pačius produktus, o ko nors naujo paragauju, kai nebūna mano pamėgtųjų. Pirmiausia tiesiu ranką link jogurto. Jo kelios rūšys, bet mano mėgstamiausias su vyšniomis. Dar paimu pora varškės sūrių, fermentinį sūrį, dvi litrines pakuotes pieno, litrą kefyro ir du pakelius daugiau kaip aštuoniasdešimt procentų riebumo sviesto. Pasuku prie duonos gaminių: čia tereikia batono ir pusės kepaliuko baltos duonos.
Atsiduriu prie įvairių bandelių. Tai labai svarbus pirkinys, nes namuose gali nebūti mėsos, bet bandelių ir pieno būtinai reikia. Pačios mėgstamiausios bandelės su razinomis. Kuo razinų daugiau, tuo geriau. Įsidedu į popierinius krepšelius kokias šešias. Dabar jau kraunu trikampes bandeles su obuoliais, apibarstytas cukrumi ir cinamonu. Laikas slinkti prie mėsos skyriaus. Čia puikuojasi žalia mėsa, nors iš tikrųjų jos spalva raudona. Vitrinoje garuoja neseniai kepti vištos ketvirčiai, šlaunelės ir sparneliai. Guli dideli kepto kumpio ir šoninės gabalai. Ramiai ilsisi zuikiai. Šiame skyriuje įsimetu į krepšį kokį kilograminį „ilgaausį.“
Prekybos centre visuomet malonu pasivaikščioti. Čia visuomet šilta, šviesu, groja muzika, o svarbiausia gali pasišnekėti su maloniomis ir mielomis pardavėjomis. Jos puikiai orientuojasi tarp ilgų lentynų, gausiai nukrautų prekėmis. Jos padeda nepasiklysti tarp tokios įvairovės, visuomet pataria, bet su pardavėjomis ir šiaip smagu pasišnekėti apie bet ką. Jeigu jos tiek supranta apie maistą, tai gali padėti atsakyti į pačius svarbiausius ir įvairiausius klausimus, iškylančius gyvenime. Todėl savo mėgstamame prekybos centre visuomet jaučiuosi be galo smagiai ir saugiai beigi maloniai.