Garsiausia lietuvių kilmės valdovų Gediminaičių dinastija į Lietuvos istoriją įžengė XIII amžiaus pabaigoje. Ji Lietuvą valdė iki 1572 metų, kai mirė Žygimantas Augustas. Lietuvių kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto vardai. Baltarusija mėgina iš Lietuvos perimti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės monarchus ir priskirti juos baltarusiams. Baltarusiją valdančiam A. Lukašenkos režimui Lietuva apskritai yra kaip rakštis minkštoje vietoje. Baltarusiai dažnai traukia į mūsų šalį ir mato per nepriklausomybės metus įvykusius pasikeitimus. Lygina gyvenimą Baltarusijoje ir Lietuvoje bei mato į gerą pasikeitusį mūsų gyvenimą. Mes baltarusiams – jau Vakarai. Dar ne tokie kaip Švedija, Norvegija ar Anglija, bet jau tikrai palikome toli Rytų kaimynus. Dar pasitaiko ir lietuvių, kurie nuvykę į Baltarusiją ir pamatę sutvarkytas pakeles ar iššluotą Minską, pradeda postringauti apie tai, kokia ten tvarka, bet apsaugok, Dieve, nuo tokios „tvarkos“. A. Lukašenkos režimas yra sutvarkęs tik išorę, ir už gražaus fasado dedasi bjaurūs dalykai. Apie demokratijos nebuvimą nėra ką ir kalbėti, o ar kas pasidomi, kokio dydžio eilinio baltarusio atlyginimas ir kokios kainos parduotuvėse. Kokios pensijos ir kiek uždirba gydytojai? Ar kas nuvažiuoja į provincijos glūdumą? Juk jeigu viskas ten taip gerai, tai kodėl baltarusiai plūsta į mūsų prekybos centrus? Ne visų iš ten grįžusių pasakojimus reikia priimti už gryną pinigą. Kai kas pasakoja, kad Baltarusija – rojus žemėje. Tik kažkodėl niekas į ten neplūsta gyventi ir dirbti, o važiuoja į Vakarus. Galima patikėti tik protingų, objektyvių ir nesergančių sovietmečio nostalgija pasakojimais. Bet Baltarusijoje gyvena ne vien kvailiai ir jie puikiai mato, kaip mes gyvename, ir mums pavydi, kaip mes kažkada pavydėjome demokratinėms Vakarų valstybėms. Ir pamatę, kaip mes tvarkomės, baltarusiai nebenori gyventi absurdo ir melo karalystėje, o tai jau žingsnelis režimo žlugimo link. Dabar A. Lukašenkos režimas sumanė pasisavinti mūsų garsiuosius kunigaikščius. Tą jau kažkur girdėjome – penkiasdešimt metų mokyklose besimokydami išprievartautos ir suklastotos istorijos.
Kremlius mums niekaip negali atleisti, kad pabėgome iš Sovietų Sąjungos glėbio. Dar daugiau: ne tik pabėgome, bet ir išgyvenome ir jau esame ES ir NATO nariai. Patampėme rusišką mešką už ūsų, o ji vis dar tiesia į mus letenas su aštriais nagais ir niekaip negali pasiekti. Kur čia nebus pikta! Laisvę apgynėme ir aplaistėme krauju Sausio 13-ąją, išgyvenome ekonominę blokadą. Tad tas meškos urzgimas mums jau tapo įprastu ir per daug nestebina. Tik apmaudžiausia, kad dalis tautiečių vis dar dairosi į Rusiją su neblėstančia nostalgija ir vis prisimena, kaip (atseit) gera buvo gyventi sovietmečiu. Na taip, tada jie buvo jauni, gražūs, sveiki. Bet prisiminti reikia ne tik jaunystę, o ir menkas algeles, visuotinį prekių stygių, vadintą deficitu, geležinę uždangą, kai išvyka į Vakarų valstybes buvo neįgyvendinama svajonė. Ką ten į Vakarus, į Lenkiją, kurios sieną dabar kirsdami net neprisimename spygliuotų vielų. O kokį džiaugsmą sukeldavo iš tolimo užsienio gautas siuntinys su gėrybėmis, kurių dabar apstu mūsų parduotuvėse. Kai kas, be abejo, sakys, kad tuomet buvo lygybė tarp žmonių. Bet komunistų partijos nariai ir jų artimieji tada puikavosi paprastam žmogui nematytomis, negirdėtomis privilegijomis, o dabar kiekvienas iš mūsų yra savo likimo kalvis. Paprastas žmogus gali padaryti karjerą bet kurioje srityje būdamas gabus ir darbštus.