Lietuvėlė ėmė ir sujudo, sukruto. Ko gero, nerasim profesijos, kurios atstovai dabar nesiskųstų mažais atlyginimais ir nedejuotų dėl savo prastos finansinės padėties. Protestavo ar dar protestuoja mokytojai, dėstytojai, medikai, ugniagesiai, vilkikų vairuotojai, ūkininkai ir t. t. Dabar jeigu nesiskundi alga ir prasta finansine padėtimi, į tave kiti žiūri kreivai. Ne tik žiūri kreivai, bet ir klausia: negi tau tikrai viskas tvarkoj, kad vaikštai ir nelaužai rankų ir nerypauji arba net sugebi nusišypsoti ir pajuokauti.
Bet, kas svarbiausia, žiūrint į šį visuotinį sujudimą susidaro įspūdis, kad tie, kurie protestuoja ir reikalauja, jiems ir pasiseka „išsimušti“ didesnius atlyginimus. Na, kalbama, kad mokytojai savo pasiekė ir pasirašė kažkokį ten susitarimą su savo ministerija. Bet kad labai jau daug mokytojų profesinių sąjungų – net ne viena ir ne dvi. Lyg visos sutiko su algų pakėlimu, nes kelios dešimtys milijonų buvo rasta, bet viena mokytojų profesinė sąjunga dar nesutarė su ministerija, ir paliaubomis tarp jų nekvepia.
Niekas nesiginčija, kad mokytojų atlyginimai maži ir jie nusipelnė geresnių darbo sąlygų ir finansinio įvertinimo, bet, sakykit, kuo prastesni kitų profesijų atstovai? Apskritai susidaro stiprus įspūdis, kad švietimo srityje trūksta ne tiek pinigų, kiek tvarkos. Švietimas gauna net šešis procentus BVP. Reiškia, net trigubai daugiau nei šalies gynyba. Taigi, švietimo sričiai Lietuvoje skiriama bene didžiausia BVP dalis iš visų Europos Sąjungos šalių. Tai kurgi šuo pakastas? Pinigų yra, o mokytojų protestai vis vyksta. Mūsų valdžia turi įsikalti sau į galvą ir suvokti, kad kol bus išlaikomos mokyklos, kurių klasėse mokosi penki ar septyni mokiniai, kol dešimčiai mokytojų bus mokami penkių šimtų eurų atlyginimai, vietoj to, kad liktų tik penki mokytojai ir jiems mokėtų tūkstančio eurų atlyginimus, tol mūsų biudžete mokytojams ir mokykloms pinigų bus per mažai. Stebuklų paprasčiausiai nebūna: negalima išlaikyti sukrypusios, suvargusios ir neįgalios švietimo sistemos su dideliu mokytojų pertekliumi ir po kiekvieno pastarųjų protesto vis išmesti kažkiek pinigų aistroms prigesinti. Norint, kad padėtis iš esmės pasikeistų ir pradėtų gerėti, reikia sumažinti mokyklų skaičių, nes juk mokinių mažėja. Savaime peršasi išvada, kad mažėjant mokinių turėtų mažėti ir mokytojų skaičius. Tad susiduriama su keista padėtimi: švietimui atriekiama riebi BVP dalis, o pinigų kaip trūkta, taip trūksta.
Keliant atlyginimus vienos profesijos atstovams, pinigų iš kažkur juk reikia paimti. Mokytojams buvo rasta pinigų, bet jie paimti iš taip vadinamų „vaiko pinigų“. Negi dabar maži vaikai su savo tėveliais turi eiti protestuoti, kad jiems būtų pridėta pinigų atėmus iš kokios nors kitos srities. Paprasčiausiai biudžeto antklodė per maža visiems Lietuvos dirbantiesiems: užsikloji galvą – šąla kojos, užsikloji kojas – šąla rankos ir t. t.
Viskas viskuo, bet kai į gatves išriedėjo ūkininkai su savo traktoriais, padėtis pasidarė tragikomiška. Ūkininkai protestavo prieš, galima sakyti, savo valdžią – juk Seime daugumą turi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Kaip čia neprisiminsi absurdiško, bet sparnuoto Lietuvos komunistėlio posakio: savi šaudė į savus. Šiuo atveju ūkininkai protestavo prieš „valstiečius“, t. y. lyg ir prieš jiems turinčią atstovauti ir jų interesus turinčią ginti politinę jėgą.
Kai kas pamatęs naujus gerų užsienio firmų traktorius pasipiktino ūkininkų protestu, suprask, kas jau kas, bet jie tai juk gerai gyvena! Taip tegali kalbėti tik žmogus, visiškai nesusidūręs su žemės ūkio realijomis arba neturintis pažįstamų ūkininkų. Juk iš tikrųjų žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos mažos, be to, augindamas derlių nežinai, ar jo nenusiaubs kokia sausra ar liūtys, o ir stambiuosius ūkininkus smaugia kreditai ir paskolos. Be to, ūkininkus skandina nelygiavertė konkurencija su ES ūkininkais, kurie gauna didesnes išmokas.
Kaip ten bebūtų, bet reikia pastebėti, kad įvairių profesijų atstovų protestai yra demokratijos išraiška ir bet kas Lietuvoje teisėtu būdu gali reikšti savo nuomonę ir garsiai kritikuoti valdžią. O ir tie protestai yra ne dėl visiškai nemokamų atlyginimų ar dėl menko jų dydžio, o siekiant pagerinti visai ne tragišką ir ne apgailėtiną savo finansinę būklę. Tad prie visos nelinksmos šios dienos temos belieka pasidžiaugti, kad protestuojama ne dėl to, kad nieko neturime, o dėl to, kad žymiai išaugo mūsų poreikiai.